gentis

Atsiranda vis dagiau žmonių, su kuriais norisi eiti alaus / vyno / arbatos. Nieko keisto, jei mane ignoruoja, ir aš su tuo susitaikau, nes ne kiekvieną susiradus per veidaknygę ir brūkštelėjus kad galgi hey, būtų įdomu ir einam - ne kiekvienas sutiks išskėstom rankom. Nė vienas. šypt. ir aš žinau, kad man reikia rašyti, bet aš kaip kokia Idea Vilarino, negaliu rašyti kai šalia yra Žmogus, kai savijauta kartais primena kažką gero ir šilto, t.y. tam tikrą laimę, nors niekada taip ir nesilioviau šlykštėtis žmonėmis ir savimi, ir jų debilizmu ir suvokimu, kad visgi be reikalo save vanoju gėda ir bevertyste. Nėra taip. tiesiog taip lengviau kyla, o ir aš pati susišikusi. Kodėl? Nes šeima, nes alkoholis, nes vaikystė, sako mano psichologė pas kurią jau pusmetį kulniuoju kiekvieną trečiadienį nes supratau, jog dar šiek tiek - ir išprotėsiu. Grįžtu: negaliu rašyt, kai šalia yra Žmogus, nors turėčiau. Todėl norėčiau viską mest ir gyvent viena, bet negaliu. Ir tai kvaila, ir tai drąsko, nes ži

mano rankos yra sparnai. aš nepasižadu. pasižadu rašyt 2016 vietoj 2015. skaičius vieną po kito. kaip kad prašė. aš nepasižadu. ieškau vis daugiau rytų ir spalvų rytuose gimė buda, rytuose žmonės geria kavą su morenginiais pyragaičiais, rūko šalia smilkstančių puodelių. aš sėdžiu ant žemės. rytuose žemė švari ir lipni. kartais šilta. aš pasižadu skaičiuose paieškoti džiaugsmo. nepasižadu jį rast. aš nenoriu jo rast. man patinka blogos idėjos. todėl pasirinkau Tave. blogos idėjos paryčiais kažkur ant suolo vidury niekur, neskaičiuojant geografinės platumos ar celiulito ląstelių. blogos tylos. švlenios. šiltos. pačios blogiausios tylos. manęs būta nebūta. tik vieni skaičiai vietoj kitų.