gentis

pro siauras žaliuzių skylutes matau purviną sniegą mano gyvenimas toks siauros skylutės, purvini balti paviršiai grožis, sakyčiau grožis, kurį matau grožis, kurį iš paskutiniųjų bandau aprašyti grožis išgelbės pasaulį sakyčiau greičiausiai ne šitą

kad ir kaip bebūtų keista ir klampu voliotis šioj vis drėgnėjančioj dvasinio absurdo duobėj jaučiant, kaip kojos vis giliau klimpsta į žemę kaip ant galvos krenta grumstas po grumsto šlampa švarko nugara, kuria esi atsirėmęs į kapo duobės sieną ir galvojant "viskas gerai" "man čia gera" net jei gali išlipt. rodos, tereiktų rankas iškelt jei rodosi - žegnokis, sakytų sakau manyje per mažai pašaukimo sakau rankos maldai nekyla sakau kartais nešvarios panagės plaukai žemėti tėra tik iliuzija make belief kad nukristų svoris nuo krūtinės spaudimas skausmai širdies srity atsiverstų knygos pagaliau prisireiktų prisiverst susikaupt vaikiška, sakau iš po palangės šluota iškasus dievo karvytę geltonu krauju besispjaudančią braškę žvelgiu savo atspindin, ir (vėl) rodos kad likau kažkur ankstybėse kad tik kūnas juda tolyn kad mintis vis ta pati tik akys kitokios tik ant kaktos turiu jau tris raukšles nuo mąstymo ar nuo ašarų va