gentis

Mane žavi plūduriuojantys ritmai kirčiavime ir visiškai sumuzikėjusi kasdieninė rutina.Viskas prasideda ir baigiasi ketvirtinėmis, kojos mušamomis natom. Taip seniai turėjau rankose visas gijas - visą pasaulį. Viskas verčiasi per galvą ir byra ant kojinių. Žinau, žinau... Tavo - "adidas". O mano tik suplyšę. Ne tik už save atsako mano skambinantis žadintuvas. Smulkūs parašai ant juodu tapusio mokyklinio popieriaus, baltomis raidėmis išvedžioti skaičiai - geri ir blogi. Visi jie tokie. Geri ir blogi.  Žinau, ko noriu. Žinau.. žinau? Spėju. Bandau spėt. Dėt rankas ir nelaukt, bet dėliot jas ten, kur naudinga ir atrodo geriausia. Ir viskas taip keista. Noriu, kad rytoj būtų šalta. Nenoriu į mokyklą. Noriu į studiją, grot, grot, grot, ir rankiot suknistas natas, ir keikt jas, kai neteisingai atrenku. Noriu žaisti tonikom, subdominantėm ir dominant septakordais. Noriu žaist mažorais, minorais, bemoliais diezais taip, kaip žaidžiu jau kiekvieną dieną. "Užsikabinsi". T

Jie masažuoja man kojas. Savo ausimis karpo jau pageltusius nagus ir depiliuoja blakstienas... Aš pasilydau tarp savo veido klosčių, kurių veisiasi vis daugiau ir daugiau... Jos dalijasi, krenta ir klykia iš sielvarto. Jie neatėjo.Drebančios rankos su artrito išsukiotais pirštais pakelia vandens stiklinę. Juodojoje skylėje kuria tapo mano burna pranyksta korėtos ir birios tabletės, susuktos iš nesibaigiančių kokaino klodų... Prieš akis sušvinta karvės akys, pavandenijusios ir tokios aiškios. Jos nežiūri į mane - žiūri į mano sielą. Ir aš noriu paklaust - ką matai? Ji tyli. Aš irgi tyliu. Jau seniai. Giliai. Tyliu.

Į galvą atėjo Mintis.Trumpa, bet, manau, tesinga. "Garsiai sušuk "AČIŪ". Tik paskui neapvemk manęs. Tai per daug kartus žodis daugelio žmonių lūpoms".

Būtent šitą frazę, kurią kaip tik suformulavau vakar žiūrėdama "Krikštatėvį", ir radau šiandien skaitydama Stephen King'o "Kūną". Pripažystu, jis meistriškas psichologinių ir siaubo knygų meistras. Jo knygose mažai kraujo. Tik kažkoks pasamoniškumas, kuris veikia tave, nori to ar ne. " Žmonės tempia tave žemyn" pagal mane. Aš kalbėjau apie minią. Bandą . O jis kalbėjo apie draugus. Bet paralelė ne tokia jau ir didelė, kai pagalvoji. Principas toks pat, tik mastai mažesni. Vakar pusė šeimos stebėjosi, kodėl aš, kaip visi "normalūs" individai, nežiūriu chorų karų. Pasakiau, kad man tai atrodo nesąmonė. Ir dauguma mane kažkodėl norėjo pasodint ir priverst žiūrėt. Jie traukia mane žemyn. Nori gražint ir priverst mastyt kaip ir didžioji dauguma - banda. Gal kiek ir neteisinga juos taip vadint (o gal ir jus? Nežinau. Mat nepažįstu jūsų), bet kol kas nerandu kito termino. tai tiesiog minia, kuri nenori kad būtum savimi. Nenori, kad turėtum sav

Oficialus 488 pranešimas. Vot. Linksmas grizlis rašė apie savęs paieškas. Štai vat viskas: Pasitikintis, savarankiškas, sumanus ir jautrus paauglys turi visus šansus sėkmingai identifikuotis kaip asmenybė. Nepasitikintis, drovus, pilnas kaltės ir nevisavertiškumo jausmo paauglys negali susivokti savyje, nes visi psichosocialiniai vaidmenys supainioti. Žinoma, tokiam žmogui labai sunku pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią. Manau, esu prakeiktas antrasis variantas. Kartais. Nors iš tiesų, tai persipynus per abu. gerai einu pie esmės, ty: vištų. Mano šiandieninė filosofinė mintijimų serija. Suvokiau, kad visą gyvenimą troškau laisvės, kurios niekada negausiu. Taaaip, galiu atsikratyt visų žmonių, ryšių, daiktų ir t.t. ir pan, bet niekaip neatsikratysiu savo kūno ir gyvybiškai svarbių jo funkcijų, su kuriomis esu suknistai surišta gyvybiniais saitais. taigi, laisva galėsiu būti nebent po mirties. Paskui skaičiavau po skambučio laiptais plaukiančių individų galvas minioje. Suskaičiu