aš esu uostas, į kurį niekas neplaukia. nesu uostas prie jūros. niekad jos nemačiau, matyt niekad ir nepamatysiu. tai tik rankos per silpnos ištiest į ką nors. dieve, jau tiek kartų tiesiau. įmane plakas plaštakės ir ispaniškos nakties šaltis, sumišęs su kažkieno riksmais, keisto andalūzijos vaikino vaistų kvapu, kurio tiesiog norėčiau nejaust. prašau, ištraukit mane iš viso šito. kaip nors. ištraukit, duokit kur prisišvartuot. ko įsikibt. maldauju. bent laišką parašykit. aš jau nebeturiu kam rašyt. niekam. tik tamsai, tylai, kasnakt apsikabinamai pagalvei ir kavai, kurios niekaip nesubaigiu išgert. naktim, rytais. o šitaip plyšta, siaube, kaip plyšta.
Pranešimai
Rodomi įrašai nuo sausis, 2015
almost blue
mane truputį spaudžia. šitas buvimas . šitos svetimos gatvės šitie ne žmonės aš nemoku su jais kalbėtis, nors kalba kaip ir žinoma sielos nesusikalba nesusikalba taip, kad net kvėpot sunku parulskis sakė kad "nesikalbantys mirusieji dar baisiau, nei vienas kitą žudantys gyvieji" prašau, apkabinkit kas nors jie sako, čia ispanija, čia fiesta, aš sakau jų šypsenos netikros. aš jų bijau bijau ne tiek, kad neužkalbinčiau aš tik nenoriu turėt nieko bendra su tuščom sielom su purvinom ir prigrūstom mėšlo sielom pauzė man patinka prieš miegą įsivaizduoti šamą su braške burnoj plaukiantį per interstellar kosmosus pro visas knygas kurias išmėčiau iš "kitos" pusės neišeik neišleisk manęs tiesiog neišleisk šitai yra sunku. sunku iki grabo lentos. sunku taip, kad net vanduo tampa nebeskanus arbata nebešildo lauke 20, o tu drebi ir nesupranti kas darosi aš vengiu žodžio "vienatvė". šitai tėra tremtis. tik tremtis. mano