gentis

popieriaus lapas per didis mintims o sienos per skystos kad galėtum nutvert šitą drugį už blyškių sparnų už ūkų kuriuos iškvėpi kas rytą kas vakar kas vakarą blykšta pradedant nuo kraštų tavo potėpiai delno lyguma, tuštuma ir beskausmis švelnumas mėnesėjančiai mano gyvatodei juostant šnypščiant mandalas, kryžių ir žodžių lysvelėse tykant aukos susimazgant įsitempiant kąsiu jei                tik                               pasiryšiu

tavo nagai yra paženklinti mėnulio ir metalo. užsimerki. užsirūkai (na, bent mintimis, nes mesta gi jau bent prieš keletą metų) tavo riešai yra rusvi ir gėlėti                                              it snai gės su sraigėm šoniukuose. tai vandens arba sulčių tai riebių ir paklaikusių žodžių lysvių tiksėjimas kitame kambary tai eilučių vinukai į mano smilkinius saldžia migrenos migla ir, kaip visad, tik dešinėj pusėj šiandien prisiminiau, kad dangus yra upė dangus yra upė todėl, nes penktoj klasėj pakėliau į viršų akis ir suklejojau, kaip visad kad dangus yra upė nes juo plaukė debesų plunksna ironiška, banali plunksna ir pasakiau sau, kad esu ameba fotosintezė vykstanti kaskart, kai aplankius panikai pasislepiu po stalu kai prisipildau žodžių lysvių ir neišleidžiu jų pasiganyt į materialų, popieriuko įprasmintą lauką aš esu avilys geliantis save iš vidaus                                nuolat pilnėjantis                                nuodėm