gentis

kad ir kas aš esu, norėčiau nebūti nes aš neturiu įstabaus proto ar stulbinančios išvaizdos, tiktai krūvą trūkumų, baimių ir silpnybių. ir mažą prakeiksmą. ne, ne mažą. aš pati esu prakeiksmas sau, savo rūpesčiu ir meile neriuosi kilpą ant vis ilgėjančio ir bąlančio kaklo. kodėl tu atsiradai dabar. kodėl ne prieš trejus metus, kai mirtinai vadavausi ir gyvenau nemiga, baime, savo kuklia meile tau, savo laiškais tau (na, tais, kurių niekada neperskaitysi), sapnais, ir dienomis, kurių metu neatsitraukdavai nė per žingsnį. mūsų tyla. mūsų kalbėjimu. mūsų sėdėjimu ant senos degalų cisternos ir under the bridge. dvejus metus bandžiau iškrapštyti tave iš savo širdies kambarėlio. o tu tik įsistatei rankeną iš vidaus, užsibarikadavai su savo iki skausmo mėlynom akim ir ilgais pirštais, neiškrapštomas, neišvaromas, ir tyliai lindėjai. ir aš po visų savo sumautų depresijų ir ilgesio priepuolių lėtai tave užmiršau. saugojausi, kad nebe prieitum, neužkalbintum, neklausinėtum. nekenčiau tavę

net jei mano kūnas šiuo metu kapsi kraujais ir mažais smausmeliais kojose, net jei aš kraujuoju nepriklausomai nuo savo mažos prigimties, viskas yra gera ir šilta. šiltos yra šaltos drebinančios naktys su vynu ant keistų kalvų šiltas yra šaldytuvas, sėdintis prie manęs ir (ne)iškalbantis savo turinį, žodis po žodžio, tik man šiltas yra šitas skardis, ir paklydimas, ir kritimas nuo sienos pametant tuščią butelį šiltas yra suplėšytas sijonas ir pėdkelnės, ir šilta, kad nė trupučio negaila. vėl prabudus penktą ryto ir sau tyliai pakrizenus susivokiu, kad, šypt, viskas geriau nei galėtų būt. tik gaila kad aš vis dar nedrąsus mažas nykštukas blogom akim. nes virš visko iš lūpų neiškrito tik naktis ir gitara ir lūpinė armonikėlė ir paskutinis traukinys ir niekada  taip nemylėjau mylėjau vėjas ir naktis [A.M] bet dar iškris iškris daugiau nei norėjau, daugiau nei norėčiau, daugiau nei norėsiu. nes šitaip dabar tiesiog reikia, ir papraščiausiai kitaip negalė

iš pradžių viskas būna gražu ir lengva. formaliai apsikabini ir ieškai temos pokalbiui, tada, jei nesiseka, nudelbi akis ir tikiesi tos nežemiškos tylos atėjimo. bet mes juk pergyvenom tai, ar ne, broli? juk pergyvenom jau tada, kai nutapei tris negyvus kiškius ant laikraščio lapų, sujungtų lipnia juosta, pakabinai ant ąžuolo ir mes tiesiog nuėjom ir niekada nebegrįžom pažiūrėt, atgal. tą vakarą tu juk per daug gerai žinojai kaip mane veikia tamsa, kad įsijungs tas gražus, gilus mano balsas, ir mes kalbėsimės apie mažus dalykus po didelėm ir svetimom mintim pasirašydami. taip po truputį, lėtai. kol sulauksim šikšnosparnių ir tu jau negrįžtamai nustosi manimi tikėti. lygiai kaip ir aš tavim. tik daug seniau. o tada.. tada tiesiog pabundi kažkur tarpinėje stotelėje. ir tame pašokime iš miego ketvirtą valandą ryto, iš tų mirtinai atsivėrusių akių ir grįžtančios nemigos supranti, kad jau viskas, kad tai įvyko. be tavęs, be tavo menkiausio sąmonės įsikišimo. kad kažkas nusprendė už tave

ir šitaip. be pasitikėjimo be nieko. girtas nuo vyšnių kvapo                   aš dar padėčiau keletą žingsnių, bet juk meilė stvarsto už kojų ir verčia taip nuostabiai krist į šitą minkštą vakarą tos akių vėsumos vakarą (ak, jei tik neblaškytų tas šlykštus juokas kambaryje) naktis dengiamano pečius, ir gera jaust savo odos šaltumą savo jūrinių vėjų sūrumą savo sūrumą ant svetimų skruostų šitaip oda prisigeria lempų šviesos ir aš vėl tampu mandarinas ir atnešu menkas kalėdas ir savo purvinus plaukus į šitą kambariuką prie šito stalo be knygų ant šitų grindų, kur gulėta aš nebenoriu užmigt               nes per naktį galėčiau glostyt tuos geltonus, garbanotus plaukus tik plaukus ir būtų ramu numirt                       tetrūktų pasakyt                       o velnias, kaip gražiai tu žūri į tolį                       ir aš vėl pasislėpčiau už objektyvo                       ir tepaptašyčiau įpilt kavos prieš sudaužant stiklainį, kuriame kartas nuo karto sule

nes šiandien yra ta diena kai viskas vyksta dukart dukart daugiau kavos dukar nulis cigarečių dukart suvalgytą po kiaušinį, dukart po žalią dukart po citriną į dukart antrą arbatos puodelį. nes ša esu šviesa tunelio, gale, tik skirtumas tas, kad aš lempa. lempa, kuris kažkada mušė būgnus, ir aš vis dar pamenu ką ritmą, tą vienintelį (šiandien) kurį dar ir dabar išmuščiau, nes mano dukart nevaldomos rankos ir kojos jau nepamena nieko iš tų laikų, tik truputį pamišusius soliakus, tiek savo, tiek ramiaveidžio bosisto, kurio visad bijojau, tiek netikro cage the elephant bliūdeliu apsikirpusio silpnavalio king kongo, tiek nesugrojančios natų dabartinės animatorės. tada buvo dukrat gaila, dabar nebe tada buvo dukart naktys ir miegantys lempos tėvai kažkur trečiam aukšte, ir milžiniškas šuo nuo kurio kosėdavau, dabar tik katė ant gretimo fotelio mano pirštai vis dar sugeba išlaužti natas, ir aš tuo didžiuojuos tai gulk ant mano kojų, ir apsimeskim, kad mūsų nėra.

visi maži barniai ir genų termosiukai. tebūnie aš supista nimfa, jei noriu keisti gyvenimą. tebūnie aš nieko nenoriu, jei jau taip. jei jau taip mėgsti smaugti mane savo žodžiais, rankom, net savo jausmais, kad ir kokie švelnučiai bebūtų. tai sakai, ta tavo meilė be galvos spardosi, sakau kad jau viskas. dabar tavo eilė kraujuot. mane jau pripjaustei. ir šitai yra paskutinis žodis, parašytas apie tave, mano mielas, su randu ar be. tebūnie šitai viskas. nes ir taip - per arti, per švelni, per gera, per daug žodžių išmėtyta, per daug skauda tuo skausmu, kuriuo maitinies. tai yra viskas. ir štai. paskutinis. žodis. aš esu mažas berniukas ant tavo palangės. ir ta lempa su puodeliu arbatos (jei jį ten padėjai). aš dar gebu būti kambariuose kuriuose nesu. kartais. o kartais tiesiog neišeina. ir aš vėl juos išleidžiu, ir močiutė verkia, ir aš verkčiau, bet jiem juk ir taip sunku. juk ir dabar verkiu. juk jeigu aš nimfa, tai tik miško, tai tik su lapais plaukuose, kurie užsideg