Šią naktį dangus muiluotas. Stoviu prie palangės ir žiūriu į prabėgančias valandas... Kaip dienas. Dangus ima rausvėt. O paskui ir žalsvėt, mėlynėt... O aš vis stoviu. Kažkur lyg pro širmą lyja lietus. Grožį gali matyt tik šalia mylimo žmogaus. Todėl dangus nėra gražus. Todėl čia nieko nėra gražaus. Žvelgiu į pasaulį. Į tuos virš mano namo stogo kabančius elektros laidus. Į medžius apačioje. Į obelis, kriaušes ir slyvas, vos už poros žingsnių. Žiūriu ir jaučiu. Kaip niekada tikras jausmas. Grožio sąvokos reikšmė pakibusi ore. Atrodo, ištiesi ranką, ir galėsi pačiupinėt. Taip arti.. ir taip toli. Taip tolima. Tokia tolima, lyg tikrovė. Lyg kiekvienas iš mūsų. Ir artimas ir tolimas vienu metu. Vakaro vėsa ramina. Tušti aerodromo pastatų skliautai, ir aidintys žingsniai... O, kad žinočiau kieno jie! Bet juk žinau... Jie mano pačios. Ir lyg per sapną einu, ir klausaus savo žingsnių. O jie vis aidi... Kaip nesibaigianti pasaka. Pasaka apie pasaulį, ir virš mano namo kabančius elektros laid
Pranešimai
"Redaguoti pranešimus"
Norisi sušukt: HEY, PEOPLE!! AR GIRDIT ?.... Bet niekas negirdi. Niekada gal ir negirdėjo. Negirdėjo iš tikro . Laimės sąvoka sunkiai suprantama mums visiems. Bet štai ką sugalvojau: męs visi kaip saulės . Prisigeriam tok tikrosios Saulės šviesos, ir ją atspindim. Visai kaip mėnulis. Atspindim ją dvejais keliais: tik sau , arba tik kitiem . Dar būna tokių individų, kurie sugeba spindėti ir sau ir kitiems... Bet jų jau nebedaug. Kai kurie iš viso nespindi. Tokie gadina kitiem gyvenimą lysdami. Kaip nuostabu, kad tokių nepažystu... Žvilgsnis užkliūna už užrašo "Redaguoti pranešimus". Ateina mintis... "Kaip visa tai kvaila ..."
"Kažkada žynys ir poetas buvo viena." [G. Storpirštis]
"Kažkada žynys ir poetas buvo viena." [G. Storpirštis] Vieną akimirką norisi pakilt tenai, kažkur, į orą... Kitą - prisiplot prie žemės kaip kirminui ir nejudėt. Viduj visko tiek daug - nerimo, baimės, skausmo, širdgėlos, džiaugsmo, ilgesio, vienišumo, savitvardos, pykčio, atlaidumo... Visko tiek daug... Ir net sunku suvokti, kaip visi jausmai telpa toje skylėj krūtinėj. Šitiek jausmų vienoj širdy...
Materija?
Noriu išgirst žmogų, normaliai grojantį gitara. Ne kokį kietą gitaros mokytoją, bet mano amžiaus, man lygiavertį ir, žinoma, geresnį. Nebegaliu, ir noriu pamatyt savom akim kažką. O dabar męs visi akli lyg ką tik gimę kačiukai. Skandint galima. Nes tiek daug nematom. Visi išnaudojam tik max 15% savo smegenų galimybių. Ir tai, pagrinde naudojamės tik vienu pusrutuliu. Visatoj męs ne vieni. Marso urvai, tamsioji mėnuli pusė ir t.t. ir pan. Tik męs vienintėliai akivaizdžiai parodom savo egzistenciją. O tie žaliagalviai buratinai greičiausiai stebi mus iš aukštai. Kaip kokį kompiuterinį žaidimą ar filmą. Ir žiūri, kuo viskas baigsis, t.y: kaip męs ankščiau ar vėliau sunaikinsim vienas kitą. Dar viena mano versija: kažkas mus tampo už virvučių. Nemanau, kad gyvybė galėjo taip "atsitiktinai" atsirast. Nes varbu, ar tai Didysis sprogimas, ar prakeiktas meteoritas. Jei tame meteorite būtų buvusi gyva ląstelė, gyvybė jau būtų užsiveisusi jame ir prisitaikiusi prie jo sąlygų. Bet tai
Ar būna gerai, kai išėjęs iš namų lietingą dieną nepamiršti skėčio? Ar būna gerai, kai lyjant matai šypsančius praeivių veidus? Ar būna gerai, kai gatvėje susitinki seną draugą? Ar būna gerai, kai atsisveikindamas jį apkabini? Ar būna gerai, kai pro lietų iš už debesų pasirodo saulė? Ar būna gerai, kai grįžus namo Tave pasitinka uodegą vizginantis šuo? Ar būna gerai, kai jis iš laimės Tau aplaižo skruostus? Ar būna gerai, kai katė švelniai uodega perbraukia kojas? Ar būna gerai, kai geriant arbatą ji ima murkti Tau ant kelių? Ar tada Tau būna gerai? Nes jei nebūna... Tada gerai jau nebegali būti.
Take care, God is watching..
Eini gatve, apsikabini žmogų, einantį pro šalį. Jis nesupranta, kodėl. Greit nusipurto tave ir nubėga kažką rėkdamas apie kišenvagius. Ir dažnai net neusimąsto: gal žmogus tik jautėsi vienišas?.. J.E.