gentis

reta tyla. ne, juk meluoju. juk aš pati. tyla. šiandien sapnavau vieną iš savo nepasiekiamų autoritetų keisto koncerto metu man šnabždantį "palauk, kaip jis ten sakė... turi prašyti jų mandagumo. ieškok nuotraukų, bet ko, kas padėtų. turi prašyti jų mandagumo. o aš tavęs turiu atsiprašyt" . stipri emocija iš nepažįstamo žmogaus lūpų ir tyla, ir staigus pabudimas. kodėl gi viskas šitaip. norėčiau pradėti muzikinį dienoraštį, kaip kad Christian Lindquist. gal ir pradėsiu. nes šiandien griūna visi bokštai. gal net aš pati imsiu byrėti. kaip kad laiko gabalėliai iš nykstančių pirštų. einu ravėt dangaus sielos plaukais. gal ką susitiksiu. juk tyla tarp sienų ir tegyvuliuoju.

kai pagaliau imi ir sulauki gyvenime pamestos sielos ir dangaus jungties imi sumautai džiaugtis ir traškėti visomis sijomis perpus. vėl aidi tylūs varpai į mano grindis belsdamiesi iš Ten , žemiau, tik aš jau tyliu. tik aš jau šypsodama tylėsiu. iškalbėsiu. ir kas. ir kas. ir kas. i r  k a s visi vyno buteliai išmesti, tik gatvės vis dar paklydusios. naktys tipena stuburu ir dar kažkuo, šviesios ir neliečiamos. drugiai, drugiai, drugiai mane gelbsti. ir lietūs. lietūs, virš visko, lietūs. tereikia šimtąkart pakartoti vis kitą jausmą saulei kylant, sapnams daužant sienas ir veržiantis pro stogą į tą erdvę , kurioj jau apsistojau. išgelbėta. i š g e l b ė t a girdit? matyt, dar niekas nejuto tiek arbatos skonio kaip aš. jūs turite savo kalbas, o aš tik alsuojančią gyvenimu nugarą ir žingsnius tyliuose namuose visiems miegant. vis dar krenta nuo stogo koncentruoto jausmo prisisprogusios sielos. vis dar jaučiu tą la į kurią subėga visos mintys. d i e n a  p o  d i e n o s kol n

mano tylos lėtai sninga kunigams ant pečių. jų koridoriai pilni iki viršelių išdegusių knygų. visos kadais išvaduotos sielos glaudžiasi tai po vargonais, tai po purvinais balkonais - tyros, nesuteptos suteptų minčių vertos skaistyklos kampai. ir kas iš to, jei aplink - šimtai bejausmių kanalų, su šimtais bejausmių veidų. jei žinai, kad tikrovei užtektų tik vieno. as if - tylintys traukiniai gieda vis dar alsuojančią goodbye norma jean , o tu žvelgi į savo mėlio atspindį baloj ir matai dalį jos savyje. matai save joje. mes esam vienis. prakeiktas, laukiantis, byrantis vienis. mėlis. kažkas. ir jei dabar pagaliau iš dagaus nukristų kometa, ir pribaigtų mane, ir pribaigtų visus, juokčiaus į akis visatai. na tai, kas, kad mes nieko neturim. kad mūsų namai - po dangum, po skylėtom kepurėm. kad kartas nuo karto mes - dvasios našlaičiai. maktub , - jis paima mano ranką ir vedasi per dykumą. o aš vis einu ir einu neatsisukdama. tikiu ir pasitikiu. tikiu. aš į tavo akis kaip į dangų

kiek tik pamenu, visi mano sutikti generolai buvo akli.  jų tarpupirščiuose augo miškai. gaila, kad pačių nepastebėti, nesaugoti. tyliai aprimau jų rankose auginama. paminklus niekui statydama. nagi, išsivežk mane šią naktį. ten, kur mėnuliai nešviečia. ten, kur net manęs pačios nebūtų. nes pavargau nuo tų, kuriems reikia. nuo tų, kurie rėkia. aš tyliu, nes nebėra ką pasakyti. tyliu, nes ateina diena, kai nieko sakyt ir ne rei kia.

save some face   ybuhhjyuifyuir  kvėpuojančių sielų balsai  never reachin' the end   fall in the sea  let me take you (....jkfhgvg.....)   kflecsvrs   green smoke mad pure floathing lightning   stop your train in a wrong place įkvėpt. iškvėpt. ir velniop. vilnijančios sielos ir protai mano žvilgsniais besiliečiantys mano pirštus atkartojantys mano miegu užmigdantys svetimus besilupančius šiltus amžinai žydinčius lotosuos mus - - - budas

varvančios, byrančios, bemiegės migdomos naktys pro mano pirštus slystančios, mano žingsnius atkartojančios. vėl eilutės. vėjas dar niekad nebuvo toks stiprus, toks aiškus, gaivus iš tos pusės kur jūros neužstoja horizontas, kas, kad už šimto mylių pradingusios. kraujas pagaliau įšilo. metas skleist sparnus. užsimerk tai pats dievas ant mūsų spjaudo palaiminti palaiminti narai savo sielose skęstantys