gentis

Kartais būna taip. Kai nieko nematai pro vėją sukeliantį perdėtą akių drėkinimą ir plaukus, to paties vėjo siunčiamus laiškais ant tų pačių perdėtai drėkinamų akių. Kai kartais užuodi keistą svetimų drabužių kvapą ant savo dilbio. Kai kartais žmonės juokiasi eidami vieni. Ir nesuprasi - iš savęs ar iš prisiminimų. Kartais jie būna kaip duona. Ta duona, kuri nebūna karti. Kartais. Kartais galima pasiilgti ir rudens, kurio raudoni atspalviai kiekvienais metais vis kitokie. Kiekvienas metų laikas kvepia savaip. Visi jie kvepia vienodai - dar neišrastu kvapu, kurį geri į savo plaučius kaip niekada nesibaigiantį sapną. Kokios geros mintys kyla sėdint prie dvylikos žvakių. Kartais kyla sėdint žvakėje po vėju. Apie žmones. Apie laiką. Dažniausiai kyla klausimai. O leidžiasi atsakymai. Jie kaip balionai. Miesto mugėje. Kai groja vienas geresnių ansamblių - groja bliuzą. Ir niekas kitas jo nemėgsta. Tik Tu pats. Tos dvylika žvakių besisukančiomis liepsnomis. Visi metai. Visi apaštalai, jei t

kažkas priminė prisiminti filmą 'factory girl'. Pusmetis... Kiek jau prabėgo, o viskas atrodė negreita. Dveji metai, kiek nedaug, ir kiek ilgai, ir kaip stebuklingai tirpsta. Žmonės, kuriuos vadinti draugais gera ir nelabai, ir tie, kurie tokie pat svarbūs bet nebylūs. Kaip gera. Silver factory mūsų gyvenimo dalis. Sidabrinis fabrikas yra mes. mes esam sidabriniai. Viskas kas vyksta, vyksta atsitiktinai (ir ne tik). paleisti pavėjui jie tiesiog išsiblaškytų ir neberastų savęs, nes silver factory viskas vyksta tik veiksme, tik improvizacijoje, tik gyvenime. įkvėpta daryti kažką gero, kažką duoti, kažkuo mėgautis. tu įkvėpta saulei. tu saulė. raudona. juoda. rau d ona. ju oda. raudona. juoda. r audona. ju oda. rau dona. juoda. ra udona. juod a. raudona. juoda .raudo na. juoda. ra udona. juoda. raudona. juod a. raudona. juoda. ra udona. juoda. raudona. j uoda. raud ona. juoda. raudo na. juod a. r au d ona. juod a. raud ona. ju od a. rau dona. ju oda. raudo na. juoda . ra

Mieloji, ar aš išprotėjau? Man atrodo, kad taip. Ne, NE! Tu tikrai išprotėjai. Neabejotinai ir negrįžtamai. Rūgšti mina. Bet aš atskleisiu Tau paslaptį: viskas, kas nuostabu, yra išprotėję. Švelni šypsena. Laimė. Dabar man visko pakanka. "Kaip nuostabu vėl dirbti tai, ką moki geriausiai". Viskas tiesiog taip tobula. Lengvas šokolado skonis burnoje. Keista romantika. "Dar iki pusryčių spėju patikėti bent šešiais neįmanomais dalykais" "Nuostabus gyvenimo būdas". JIE NEGALI BŪTI NETIKRI. AŠ NEGALIU BŪTI NETIKRA.

Wazzup

Mes išsigraužėme. Supratimas, kad manyje kažkas gyvena atėjo gana greitai. Suvokimas, ką tas kažkas su manimi daro - kitas reikalas. Jis būna. Kartais. Ir jei jau būna - nesitikėk nieko gero. Ankščiau nebūdavo beveik nieko. Mažiau. O dabar jis nepraleidžia progos rangytis manyje visą laiką. Aš išsigraužiau. Išgraužiau viską. Kruopščiai. Iki paskutinės smulkmenos. Kaip maža juodoji skylė. Viskas aplink patamsėjo. Jis verčia mane jaustis nepilnaverčiu individu. Ir nors žinau kad taip nėra pasiduodu. Būti valdomai... Kitaip jau nebeišeina. Jis nebeišeina iš manęs. Man tai nepatinka.  Aš norėčiau pasakyt kaip yra. Norėčiau pasakyt  viską. Kodėl negaliu? Noriu kažkam išklot. Išsipasakot, kaip jie tai vadina. Aš kaip kunigas, davęs celibatą - tyliu kaip žemė, nes taip liepė. Jis . Aš. Aplinka. Kai jis būna viduje darausi pikta. Aš gailiuosi. Išsigraužiau. Pakankamai. Tyliu. Tylėsiu. Tada aš jau tylėsiu.

Išleiskit mane į pasaulį, pasakiau jiems vos gimusi. Jie suėmė mano rankas ir paleido pasroviui Nemunu, iki pat Baltijos jūros.ten sulaukiau pilnavertiškumo ir vienatvės antplūdžio. Mane mokė tėvas Dangus ir motina Mėlynė Kopa. Aš išėjau. Ar daug tėvų turėjau? Ir visus palikau likimo valiai, suvaržydama laukimu iki pat mirties ir atodūsio - to karšto ir vienintelio, mirtino, kuriuos miško elfai kaupia į stiklainius nuo lembaso duonos. Ne mano protui buvo suprasti šaltų pirštų reikšmę ant savo skruosto. Išėjusi aš jų ieškojau. Klupdama ir laužydama savo menkavertį kūną į šimtus gabalėlių, vis reikalaudama, vis trokšdama, vis labiau gailėdamasi. Išmėčiau jį po visą pasaulį. Ir nieko neradau. Aš užmigau apgirtusi nuo iš mano sapnų besiveržiančio dar neišrasto metų laiko aromato. O kai pabudau pajutau juos. Pirštus! Jie išrašė mano kūną tūkstančiais metų. Milijonais žodžių ir paslapčių. Jie pasiliko kartu su manimi, tik trumpam. Kad atsigaučiau. Kad nurimčiau. O paskui išėjo. Greitai iš

Minus trisdešimt šeši laipsniai celsijaus... Įstrigo į galvą ta frazė, kurią visą spektaklį kartojo peraugęs ir tėvo netekęs vaikas. Kurią kartojo vaikas, neturintis visiškai nieko . Kurią klykė su tokiu malonumu, kokiu kiti ragauja vaisinius ledus. Spaudė rankose baltas jos rankas, ir jie abu šypsojosi įraudusiais veidais. O aplinkui snigo. "Taip sėdi, ir valgai duoną su cukrum. O už lango - minus trisdešimt šeši laipsniai celsijaus ir sninga cukrumi". Aš jaučiuosi laimingas. O tu, Elzyt? Skaitau jus. Kiek daug svarbių dalykų. Kiek daug. Noriu skrist. Nieko nėra nesvarbaus. Voras audžia tinklą, ir jam tai svarbiau už viską. benamis rausias šiukšlių dėžėj, ir geresnio užsiėmimo jam nesugalvosi. Varnos kranksi maisto šaldamos ant negyvų ir  juodų medžio šakų, nes daugiau nieko kito nemoka. O pagrindinis pjesės veikėjas - medis - stovi, nes nieko daugiau negali . Kokie mes riboti... Kokie mes nesikeičiantys ir besikeičiantys. Kokie chaotiški ir pikt