gentis

laužtuvas. plyštantis popierius. nes morning is mocking me bandai pasiekti visa tai kaip galėdamas. tiesi rankas (virtualias ir ne tik), tiesi savo žodžius, tiesi žvilgsnį virš raidžių knygoj ir sieki. sieki nepamirštamo sieki nepasiekiamo žvejot ant nepami(r)šimo kranto po nepami(r)šimo tiltu savo žuvis, nuo kurių agurku kvepės rankos gal ne agurku gal levandom ir trejom de rytas šaipos iš mūsų šaipos iš mūsų kadrų paleistų tamsa ir pasroviui iš šito atstumo nes atstu viskas aiškiau atstu tu susirangai mano minčių kamputy ir man nereikia galvoti apie tai kur esi, kas esi atstu atsklinda alice cooper'is (pauzė) . . . atstu rytas šaipos iš mūsų sukiesi sukiesi kol apsvaigsta galva, kol užsidega plaukai kol užauga plunksnos ir kasos man patinka tie ilgi sijonai ir permatomos rankovės. nieko nematyt prieš saulę, net tavo veido aš žvejosiu save po tuo tiltu per rūką. per karvės akis. šitas dideles juodas akis. milžiniškos atminties kilpos. ma

nes šio ekrano tu negaki neštis svetur šio ekrano tu negali suvokti kaip egzistuojančio tiek savo pasamonėję, tiek savo būtyje. nes viskas praeina praeina ta meilė kurios būta skirtingos nuo kitų praeina tave supratę žmonės aš laikausi jų įsikibusi, nes kasgi daugiau jei ne jų kritika leis tau išlikti o dieve maldauju leisk, kad tai niekada nesibaigtų net jei viskas praeina

dūmai, dūmai, dūmai virš miesto, virš mano naktėjančios sielos atlošt galvą.                  jūra                  vandenynas                  jūra visos vienatvės susirenka delnuose, susikuria laužą ir šokdamos trupina viena kitai kelių sąnarius atsiveria mano raumuo pasipila bėgiai bėgiai lig galo ligi dangaus mano burnos pro ją pilasi skruzdės pilasi lietūs kibirais šypt geltonais kibirais nešu žalių karvių kraują iš kitapus kranto iki kelių rasoj iki juosmens žolėj mano suknelė šlapia nuo jūros mėlyna nuo dangaus mano suknelė yra mano oda gyvatės mėsoj užsimesk ant pečių užsikelk ant pečių ir tempk iki galo. iki paskutinės tilto lentos kur lėtai rūdija rūdija seni kėkštai ir mailius po vinimis smėlis iš mano rankų yra mano žodžiai sunkūs it akmenys mano žodžiai nukritę sunkiai leidžiantys garsus dūstantys žodžiai mano riešai įgauna nakties spalvą mano ertmės prisipildo žemės aš esu pokšintis ledas po kojom raganos susirenka ra

pastogė. nuo visų liūčių, netikėtumų, nerimo ir blaškymosi. truputį sustota. pradėta. tas kiškis vidur tako. ir ausys ir orandžinė šviesa. ne šokoladas kuprinėj. kažkur paskendęs veidas nes god gave me everything i want nes dabar namai pagaliau nusistovėjo. dabar jie truputį įgavo stabilumo ir realybės. tu nebekabi tarp sapno ir tamsos. tau nebereikia miegot tu tiesiog nebegali. viskas pagaliau prabunda. nežinau, kiek tai ne sapnas, kiek tikra, kiek ne žinau kad jaučiu kad tomis akimirkomis, kai namie tuščia mano išprotėjusios hipių deivės oda atauga aš jau matau save ten, kur ir turiu būt nes ryžius reikia paleist pasroviui nes kartais reikia vidury nakties nuogai nert į juodą ežero vandenį nes reikia dūmų kvapo ir žiogų ir kiškio ant tako ir pirštų plaukuosna. baisu tik dėl to kad gal kada reikės paleist. nebijok. nebijok. nebijok. mano kakta pritvinkus orandžinės kryžium prieš pilnatį