gentis

dar niekada man nebuvo taip bepigu. niekada mano balsas tyloje neskambėdavo šitaip - sodriai ir ramiai. niekada nešnekėdavau su savimi, tik tada, kai niekas kitas negirdėdavo. o dabar niekada tapo kasdieniniu paukšteliu, vis išlekiančiu iš mano burnos. šiluma, tyla, klausimai, tramdomieji, tekstiliniai dažai - neatpažintas skraidantis objekt(aš) lipantis galvomis... ateivių kaukės, nuodingi grybai, negyvai užgliučinantys mano smegenis - iki nukritimo/suvokimo/suirimo. norėčiau, jog mano veidas svirduliuotų kaip klaustukas - banguojantis ir trumpas, su apvalia atauga, skirta pusiausvyrai palaikyti. štai jums ir laikas - visi į kapus. vieni tik lankyt, o štai - pykšt pokšt - belankydami, beskubėdami pas tuos, kuriems jau bepigu, pagreitina procesą (metalas, skardis, BUM , ilga, tiesi, pypianti linija horizonte). pagerbkim numirdami patys. klaustukas. taškas. dvidešimt tris valandas lyja. stebuklingas tamsos skaičius: nepadalinsi, negausi pakėlus kvadratu. palieku skaičius ramybėj - m

dar niekada troškimas palikt namus neatrodė toks ryškus ir apčiuopiamas. kad būčiau ten amžinai, ten niekada . ten kažkur, kur, gali būti, egzistuoja vieta, kurią galiu pavadint sava. telieka melstis, kad viskas ir toliau išnyks taip, kaip nyksta šią akimirką. ech... viduje šitaip liūdna, lyg būčiau pametus kažkurią dalį savęs, tik dar nesuprasčiau, kurią. visas emocijas pakeitė rami ir apatiška veido išraiška, kuri tuo pačiu metu gali reikšt ir džiaugsmą, ir gal net dar kažką. taip tiesiog yra - kartojau šiandien. šimtui ir vienam žmogui. džiaugiuosi dėl Aurimo ir Ritos - sėkmės jums abiems. viešpatėliau, sėkmės :) džiaugiuosi net dėl savęs - galbūt mano kampe nuo šeštadienio apsigyvens elektrinis instrumentas :) bet kažko trūksta. matyt, tai tiesiog žiemos laukimas. sumautas laukimas: kol mokytoja, kurios paniškai bijau, perskaitys mano eilėraščius. laukimas, kol pagaliau pami(r)šiu. laukimas, laukimas kažko geresnio, nei dabar. nors turiu viską, ko reikia. kažkuri mano sielos

vėl krenti į kalno viršūnę. kažkieno pirštai nuslysta nugara - skaudžiai ir sarkastiškai plėšomas audinio tvaikas. vakar sapnavau automobilius ir skraidančias lėkštes. jos krito lyg rugpjūčio žvaigždės. žvaigždės, kurių nė vienos taip ir nespėjau pamatyt. viskas tviska lyg šventinė sekmadieninė saulė. kas, kad ne šventė. jau nebe. o gal... ne. mane jau juosia būsimi beprotystės rūbai - šeši diržai, nė vieno teisingo. bepročiams beprotystėje tik klaidos - net paklaidos, ir tos suklusę klausosi prie klasės durų, vis laukdamos, vis tikėdamos... vis vis vis vydamos savo mintis šalin, vis stekendamos barškančias galvas savo pirštinių kampučiais. be jokio laukimo, be jokio tikėjimo. be jokio "vis". judesiu krebždantis išbrinkęs laikas, srūva venom, gyslom, plešia rankas ir pakinklius į tūkstančius naktų, vis dar nepraleistų besiblaškant griuvėsiuose visko, kas liko. griuvėsiuose to, ką gyvieji vadina mirtim. nes mes - pažadėti. apsisuki veidą čadra - juk jas sugalvojo v

žinot, gera nieko neturėt. net ir tada, kai neturi žalio supratimo, ką gi turi. lyg rasčiau tą vietą, kurioje jausčiausi taip, lyg viskas būtų tikrai gerai. randi - dingsta. miražai? krentu stačia galva ir prigeriu smėly. paskęstu saulės trupiniuose. (nieko pilna galva). žiopliai neišgydomi savo negaliose. "can't you see we have wings" prisiverčiu. mastyt. kokios nuostabios jų rankos, iš po zigzagų bėgantys purpuriniai syvai nudažantys viską, ką gali vadinti muzika. kokios nuostabios žaviai putlios moterys, vis klausiančios "what are your plans for the future?" net tavo kvailas atsakymas nepriverčia jų atrodyti kitaip - jos vis tokios pat - švelnios ir žavios savo putlumu. ir nuostabūs tie, kurie, nors ir žinodami jog mano ledas netirpsta, vis bando sunkiai ir kvailai gydyt mano beprotystę, supančiotą tramdomaisiais. grįžta akli pavasariai, su savo meilėmis ir skausmu varvančiu mediniais gultais... asmeninės šypsenos pakvimpa d

ir niekada nesuprasi kodėl klausimai telieka klaustukais ant jos baltų šlaunų vis metalas, vis trinasi į įkaitintą geležį tavo styga kurios niekada nepaliest nepaleisčiau ir niekada nesuprasi kam geri žmonės iš viso neturi šlaunų berankiai savo dalios neskaičiuojantys iškraustantys proto kampus o vakarais pro langus pilantys saulę ir tu niekada nesuprasi ko viskas baigiasi tašku ir būtent šitaip o juk galėtų užbaigti dar vienui vienintele gaida neužrašyta kl ausim u

visi mes turim kvailus slaptažodžius ir statistinius duomenis, ir asmens kodus, kurie, nors užmušk, niekam nereikalingi. jie man primena numerius ant pilvo, kuriuos rašydavo mirusiems "Dievų miške". kai tokį gauni pas, imi melstis, kad gyvenimas pagaliau taptų tokiu, kuriame daugiau sapnų. tų, gerųjų. vėl klausausi mad world . po vakar viskas jau mad. i'm mad . trys gurkšniai, ir po dvejeto metų suprasiu, jog per kiekvieną koncertą vis iš naujo įsimyliu Kostą Balčiūną ir jo gitaros solo. mano kaklas ir balsas vemia, jau mintimis ir garsais, jau saule ir pykčio priepuoliais, ir bosais, skambančiais atlapotoj galvoj. ir net jeigu 13fortas ir dings iš šio miesto skambesių, tyliai nusikeikusi melsiuos, kad grįžtų. Sweet Salt metu klykiau "jie man sakė" , ir buvau tikra, jog sakė, ir sakys, ir netgi sako, tik stengiuosi negirdėti ir išsiugdyti įgimtą kurtumą pasauliui. trys poros kerzų koridoriuje, ir viena iš jų mano. nirvana ir euforija - neatsiejama nuo ding

Štai jau trečia diena. Truputėlį nevykęs kaip aš. Vis groji ir groji, ir dainuoji sau pačiam tuos žodžius. Sau pačiam. Tada pasidarai du puodelius arbatos. Kas, kad vienas. Atsisėdi prieš lempą ir apvynioji šaliką apie jos liekną liemenį. Pasiūlai arbatos. Atsisako. Tada nusišypsai ir sugalvoji jai vardą - vis ne taip, ne taip... Sugrįžo "Bokštas kišenėj". Bet juk arbatos neišmesi - pats išgeri. Dviguba beprotybės porcija. Prieš miegą. Ir po. Dar kartą išmaišai visumą, ir supranti, kad "truputėlį nevykęs" - per švelnu. Taip švelnu, jog nesugebi. Ech... Greičiau jau ateitų tos tamsios dienos, kai gali likt nepastebėtas net ir šviesiais rytais. Kai išnyksta ta riba tarp devintos pamokos ir nakties. Ištiesi savo plaukus ant kopos. Tos kopos, kurios niekada taip dorai ir nematei. Iš apačios sugriebia rankos - ramiai, ramiai... Šnabžda beviltiškumą ir metalo skambesį. Smėliu. Laiku. Kažkuo. Visgi, būni originalus tol, kol esi savimi. Tik savim, i

Gera kartais suvokt, jog tu ne iš tų. Jog rūpi tik man. Viskas rūpi tik man. Pirštai kvepia nusitrynusiu arbatos malonumu ir natomis. Jau savaitę nečiupinėjau nė vienos. Jokių juodų tamsių pėdkelnių. Dėl to ir gera suvokt. Dainuoju tylai "Wake up" , nors norisi visiškai ne jos. Jaučiu, kaip jos rankos slysta nugara žemyn, vis įrėždamos kažką, ko nesuprantu. Ar jie galvoja taip pat, kaip aš? Kam ta simbiozė - taip pat? Koks tikslas ieškoti panašumų, jei nieko panašaus niekada nevyksta? Matyt, tik tai ir vyksta - panašumai, skirtumai, teletabiai. Suraskit dešimt. Tarp laiko. Vietos. Kažko. Tada dar šešis ar septynis tarp Dievo ir Velnio. Trylika tarp dangaus ir žemės. Devynis - katės akys. Mėlyna - raudona, juoda - balta. Kažkas kalasi iš nugaros, tik abejoju ar sparnai. Jei kyli, krisi žemai, svarbu, kad išsitėkštum užtikrintai ir į tą pusę, kur reikia. Kaip galima giliau - taip padėsi net duobkasiams per šalnas triūsiantiems prie tavojo pianino klavišų. O ja

jau kaštonai nužydėjo - tepasikaria poetai, sopa širdį kaip sopėjo, gal tik dar labiau skylėtai heh, Maja yra Maja, o Viktoras Heilas - Viktoras Heilas. net raudona skara atitiko. Pirmas kartas užsienyje - kažkas keisto ir gadinančio, laužančio. O mintyse - wake up, young man trūksta ir nutrūko. velniškai šaukite egzistensinį šūvį į nugarą. priešo, draugo, mylimo. nes viskas - tobulas derinys. lyg kava ir šokoladas. kartus + saldus. išgyvenus latviškąjį rudenį galiu ramiai mėgautis gimtuoju lietuvišku. išgert arbatos ir suprast, kad nereikia. kad ir ką sakyčiau..... o varge, aš juk nieko taip ir nepasakau. cofeecofeecofeecofeecofeecofee. ir mintys apie nieką. stengtis apie nieką. negalvot.