gentis

mano mama geria mano mama - kaip jos tėvas imu spjaudyti žmonėms į veidus ar čia tik aš išprotėjus, ar viskas ką matau. nes vieną dieną imi, atsibundi (čia tarsi šiaip sau, lyg tarp kitko), o iš visų pakampių ima piltis žinios žinelės apie nėščias klasiokes, drauges, pažįstamas, apie vedamas ir vedančius bendraminčius, bendraamžius, bendraraščius... apie žmones, kurie ant rankų greit nešios (ar jau nešioja) stebūklėlius, budos siunčiamus ne šiaip sau. jie mokys juos gyvenimo. mokys gyvenimo, kurio patys gerai nesuvokia supažindins su pasauliu, kurio nepažįsta. augins patys dar nesuaugę išlaikys būdami išlaikomi dėstys sumautą išmintį, kurią perskaitė "intelektualiose" knygose apie meilę ar kvailuose romanuose. kutens, mėtys į orą, skirsis, verks, mažamečiai vaikai gaudys orą taip kaip mano sesuo supančiota savo ištampytuose nervuose, dūstanti kaskart kai tik kas nors pakelia balsą. jie verkšlens. jie verks ant savo vyresnių vaikų rankų. atleisk, tėti. duok

žmonės yra šlykštūs. keista, bet taip ir praeina žiema. dabar ji spjaudosi kraujais ant vienų antakalnio daugiabučio laiptų. nes žmonės yra šlykštūs. žmonės yra gyvuliai. tai aišku buvo jau net gerokai prieš tai kai sugalvojau atsivetrst Charles Bucowski. o atsivertus tarsi kažkas sprogo, stuktelėjo tiesiai į alkūnės nervą. kad žmonės yra šlykštūs. šypt. kažkodėl gerakai supranti kad ne tik tu bet ir visi aplink tokie keistai susistekenę šlykštukai gyvulėliai. gyvuliški. šypt. kvaila būtų neigti, charles, kad tu tik... taip ar viskas gerai? TAIP! ant mano sienos stovi prieš dvi savaites pradėtas tapyti medis, taip kol kas ir nebaigtas. norėčiau palaistyti jo šaknis vynu, į sakas pripūst dūmų ir apsimest kad šviečia mėnulis ir kaukt nesavu balsu, nes mes esam šlykštūs šypt kaip sakė a.n. - žmonės atgimsta iš lėto žmonės yra laimingi sukčiai šypt norėčiau kad lytų norėčiau puodelio mėtų arbatos norėčiau miške rinkt vaistažoles ir džiovint jų padrikus kūnus ant p