gentis

Man pradeda patikti rėkti kambaryje gaisro sirenoms besileidžiant mano purvina gerkle ir tyliai stebėt žodžius kartu su mediatoriais atsimušančiais į sienas. Jos sugeria garsą, ir viskas kartojasi iš naujo, nes tai laiko mano pasaulį suklijuotą. Nepatvariai. Grubiai. Kaip visada iki tol. Man patinka tęsti natą ir atidėliot sumautą pabaigą, lyg sakyčiau "Nagi, pabaigsiu kitąkart". Man pradeda patikt. Argi ne ta melancholija privedusi prie visiškos neapykantos ir viso to mėšlo, argi ne tas "See you at  the bitter end". Argi ne tas "patikti"=Placebo ? Argi ne suknista Adelė. Argi ne vardas. Argi ne tas kažkas, kirbantis sąmonėje iki nukritimo, rangantis mane pilkom sienom, stumiantis. IR AŠ RĖKIU.  Susivaldę žmonės sumautai lengvai šokinėja stogais, mesdami savo šešėlius į mano mintis ir užtverdami kelią šviesos duobėms, į kurias įkrentu retai, bet užtikrintai. Rent rent rent rent rent rent krent krent rent rent... I'm on my own. Spiritistiniais stal

if only tonight we could sleep... they say the best things in life are free... So fuck you anyway, ir see you at the bitter end.  Tyliai nebesuprantu.

Visiems mums kartais reikia nušokti nuo aukščiausio pasaulyje stogo. Visiems reikia nuskęst Baikale, kad plaučiai pritvinktų šio to daugiau nei liūdesio, kad prisisemtų sklidiniau negu įmanoma. Tyliai nugrimzt laikinam dumble, su akmeniu parištu po kaklu ar švino gabalu prie kojų. Visi mes šekspyrai, sumautai romantiškai pamišę savo vienumoje ir tyliuose sąskambiuose, kuriuos kartais reiškiam kaip velniškai reikalingus. Nes - dammit - muzika yra suknistai didelė jėga . Kai prispaudi rankas prie krūtinės, kai spaudi jas į vidų, kai spaudi taip stipriai, jog, atrodo, lūš, supranti, kad kažko viduje smarkiai trūksta. Lyg toje vietoje būtų atsivėrusi lengva tuštuma ir siurbtų viską, ką tik įmanoma susiurbt, per šiaudelį ir ne tik. Spaudi rankas tol, kol supranti, jog kažkurios tavo dalies trūksta, tik net nenumanai, kurios. O kai paleidi... Visa tavo puzlė subyra į milijardus gabalų ir užlieja tave kaip suknistas lietus, ir viską sumenkina. Tada skylė pasidaro didesnė už tave. O tu sum

Tik grodama supratau. "So let it out and let it in, hey Jude, begin You're waiting for someone to perform with And don't you know that it's just you, (...)" Tikrai, ko gi aš laukiu? Matyt, apsireiškimo.

Paryžiumi niekas nesibaigia. Veikiau, prasideda. Paguodi - daugiau jokių ryžių. Pasiguodžiu: gal eisiu ir parašysiu kažką, kas pagaliau įgaus prasmę. Gal eisiu ir nugalėsiu kažką, ką vadinu suknistu tingėjimu. Gal eisiu, ir nukariausiu pati save, kad jokie individai, gamtos objektai ar stichijos į mane neturėtų jokių teisių ir galių. Nes Paryžiumi niekas nesibaigia. Nes Paryžiumi viskas tik prasideda.

ateina ta diena, kai viskas tyliai tyliai nublanksta prieš viską, ką yra sukūręs purvinas žmogus, kartais atrodantis lengvas ir šiltas. gyvai žingsniuojantis savo pačio susigalvotu lengvu taku, su lengvais tarptautiniais trejų aukštų žodžiais, kuriais gali kalbėtis su tokiais pačiais purvinais ir lengvais žmonėmis. ir jie visi eina verdančiomis nuo to lengvumo gatvėmis, neskubėdami, lyg mėgaudamiesi tyliais akordais, plazdančiais vėjyje. sujudėjo užuolaida. vėjas... gražu, ar ne? negalvodamas leidi krūtinei kilnotis su kiekvienu įkvėpiamu oro kąsniu burnoje, ragauji ir vartai liežuviu iš vienos burnos pusės į kitą, pasakiškai margai nudažydamas savo saulėlydžius, kurių šią karštą vasarą pasakiškai maža. paskui gauni laišką keistais būdais išrašiusį tavo sienas, keliesi ir lipi ant stogo, ant kurio tavęs nelaukia niekas kitas, tik milžiniški kaminai, kuriuos gali suskaičiuoti. tik dar vienas penktadienis, tik dar vienas lengvas tavo kojų šokis vis pilnėjančiame geltoname sūrio gabal

parašyti dainą iš naujo išskaptuoti saulę iš medžio sukalt bėgius iš geležies ir šio to žmogiško metalo pavidalu sugriaut tylų maharadžą ir jo devynis demonus šešetu užvaikyt penkiais laiškais rytojui supilt į saują saulėlydžius surinktus jaujoj baltu kaspinu perrišti judantį miestą ir kai tik niekas nutils negirdėdamas apverkti mirusius stogus laukiu pravažiuojančio traukinio to paskutinio vėjo ir čerpinių ratų kad viskas liktų tik karštu antspaudu ant bėgių ir gatvė nebeatrodytų tokia pilka o sužaliuotų tame, kas dega

Ant palangės pastatyti vazonai su augančiomis rankomis nudžiuvo. Nepalaisčiau laiku... Iš suvargusio, aptingusio ir tirpstančio pasaulio stebiu, kaip vėjas taršo žalias užtraukas kaimyninio namo užuolaidas. Vyšnios jau nuskintos, teliko serbentai, juodais įkaitusiais šonais traukdami iš saulės šilumą. Kažkur ties horizonto linija varna knebinėja stogą ir veltui tikisi lietaus. Kregždės skraido žemai... Žinių mažai.. Pasiimti kopėčias ir užlipti į dangų, ir atsigult ant debesies, ir vaikščiot debesimis iki akyse pasidarys tamsu. Tylus vasaros karštis ištrina norus ir mintis. Žinoma, galėčiau išgelbėti Žemę nuo ateivių invazijos, bet tai jums kainuotų 49.99...

"raibuliuotas vanduo. vanduo iš akių nuo vandens medžio lapais. lyg sulėtintam kadre. akrobatiškai. baltai. krentantys aukštyn lyg gyvenimo nuotrupos. trupantys. trumpinantys tau likusią dieną. kai laiko nėra. kai nėra saulės. kai jau nieko nebėra. ir tu stebiesi - viskas pavirto tyla. viena, nesibaigiančia, nemirštančia esybe. jų figūros sudarė Tylą. dūmais lydėsi gundančioje ir mirksinčioje žvakės šviesoje, tame vaivorykšte nudažytame ryšyje tarp tylos ir žmogaus.           parašysiu laišką Dievui.           ir tuo ryšiu išsiųsiu.           o ar gaus?... atsakymai - Tyloje. žmoguje. mano pačios padūmavusiose nuo laiko akyse, balta nosine įrėžtame laike. " penktadienio nakties melancholija. tylūs smilkalai, jų juokas ir arbata. ir vieta, kurioje teoriškai neturėjau, bet praktiškai buvau. ir melancholija. ir tyla. ir liūdesys. per daug liūdesio mano gyvenime.

"...pas mano tėvą duonos apščiai..." Kelinta naktis aš nesudedama į bluostą. Mano sąmonėje skraido jonvabaliai nušviesdami užmerktas akiduobes. Ir jei tada atsimerkčiau, iš mano akių pasipiltų žalsva šviesa, kaip geidulingas žvakės žibintas vakaro tamsoje - švysčiojanti ir blyksinti nelyginant vanduo saulėj. Aš mėgaujuosi tuo ir smengu į prarają. Tyliai ir neišvengiamai, bet savo noru. Matyt, mano gyvenime per daug gėrio. Ir todėl viskas taip liūdna. Iš 44 skype kontaktų šiuo metu norėčiu bendrauti tik su vienu. Man stinga laiko. Diena per trumpa, kad gročiau keturias valandas nepaliaudama kaip kad varvantis krioklys, išlaižyčiau visus namus iki tėvų mylimo blizgesio ir dar susitikčiau su žmonėmis, kurie mane vadina draugais, tik aš jų ne. Viskas tik prie akių. O iš tikrųjų.. Taip, kaip yra iš tikrųjų? Tik prie tų akių, kurių nėra, kurių akiduobės tuščios. Tik prie tų, iš kurių nešvyti jonvabaliai. Prie tų, kurios kartu su manimi keltųsi trečią valandą ryto ir išeitų i