gentis

aš tau palikčiau tik savo nuotrauką, į kurią sudėta viskas, o ypač šitai.  tad su naujaisiais. tad su visom tavo šventėm, kiurių jau nebešvenčiu. tad su šituo .  tad su gyvenimu, mano mielas.

valso ritmu kalėdos ir raudonas kaspinas ant rankų juk jis keliaus į plaukus ar tavo sesuo jį rišdama būtų pagalvojusi...? ne, nemanau juk tu irgi nemanei nes tau manyti ir nereikia. gal niekada nereikėjo. juk senos vienuolės taip pat degina savo liemenėlių deformuotas krūtis prieš svilinančią dievo saulę. juk mes visi šitaip elgiamės. kaip rašė R. M. - "pripučiamos lėlės tyruose" . argi ne mes? argi ne mūsų harmonijos-chaoso teorija, o iš tikrųjų tik vienybė (ši sąvoka arčiau vienatvės negu bendrumo) tyvuliuojanti kažkur už pusiaujo. ji pasakojo, jog kažkas gyvena ekvadore, kad kažkas valgo saulę kas kartą įlipdamas į baseiną, kad paliečia žmonos kaklą jai miegant ir šnibžda tylius žodžus į sūnaus ausį šiam būnant toli toli europoje. ji taip pat kalbėjo apie mano išradimus, mano nudegusius nuo atviros liepsnos plaukus, mano pražilusią galvą, mano ausis, kenčiančias nuo ausies kaušelių hipertrichozės. na          tai           va na          ir            kas

lietūs rauda. lietūs be prievartos ir lietūs be skausmo ak. štai jau visa savaitė levituoju. štai jau viską gyvenimą žinau, ir ką? ir nieko nieko, nieko prakeikto nieko. ak, ji sako, kad aš greičiausiai papulsiu į respublikinę. ak, aš sakau, kad ji nusišneka, nors ir diplomuota. vien bliuzas ir šaškės ant lubų. vien keistas nieko laukimas savame kailyje nesitveriant. laukiant, matyt, tik kitų metų. tik šimtąkart apmąstyto pasiryžimo. vien du trys mano mantra šimtąjį kartą kvėpuota. viens du trys kalėdos artėja, dievai tolsta, taip juk ir reikia taip juk ir tu sakei tik niekaip nesuprantu, ar dėl šito ilgėja dienos ak, dar ne. juk ne saulėgrįža. tad gręžkim saulę iki pašaknų.

aš turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu tur

miegu. vis vairuoju ir miegu savy žiemos žiemos žiemos miegu ak... aš šitaip atsidusčiau, jei tik sugebėčiau. atsidusčiau Tau į ausį tuo pirmu sniegu krintančiu šiluma tiesiai už kaklo mano mielas, tu per daug spragsi pirštais spragsi taip, tarsi snaigėmis varytumei mane iš proto. dabar grįžk prie savo darbų, o aš grįšiu prie arbatos ir stepių vilkų. ir būsim atsiskaitę. kaip ir kiekvieną dieną.

atrodo, atsirandu. vėl. po truputį grįžta laikas. pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal) ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis. jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus. štai ir vėl pradedu. nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,                     jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,                     jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų, vis dar jaučiuosi išmesta į krantą paklydėlė. man juk nereikėtų čia šito rašyt. tai tiesiog per daug paprasta.

"Gyveno kitą kartą trys seserys:  žuvis ir dvi mano rankos" (E. Hemingvėjus) atrodo, išmokstu gyventi gyvybėj išmokstu mokėti išmokstu kalbėt kaip kalbėta žvejų išmokstu išmokti pamiršt nebespjaudyt į šulinius iš kurių ankščiau ar vėliau geriu  velniop ketureiliuota beprasmybė. man ju nėra prasmės. man jau per daug prasmės.  štai čia čia ir čia skauda prisipažink, juk nebe taip, kaip ankščiau.