gentis

sapnai gyvena po dviem delnais aš telpu po dviem delnais ir raktikaulio kampu mažame kvape, laike, laike tokiame mažame kaip dalykai kurių neiškalbu. kurių nemoku apsakyt nes tai kas gi aš ar esu aš tada ar tik apsimetu, kad jau nebėr manęs kad jau visiškai, iki galo per daug galvojama galvojama apie visus cheers, darlin'  apie visus skausmus ir kad jau baigta. kad jau nesvarbu. nors galgi gaila. galgi skauda. skauda. papurtai galvą. iškeli rankas norėčiau kada tau parodyt dievus prieš saulę kaip kokį sumautą kaleidoskopą ir vėją tarp pirštų ir kregždes tarp pirštų pirštus tarp pirštų mano akys kažkap paskęsta šitam saulėlydy, šitam saulėteky ketvirtą ryto riedant šito miesto gatvėm trūkčiojant nuo oro nuo kiekvienos poros gyvumo delnuose turiu stiklainį su debesimis po delnais po dviem delnais turiu save turiu tavo delnus šitą vakarą šitą įkvėpį per šitą miestą besitęsiantį jausmą viens du viens    du viens       du

nes dabar viskas tener que maži laipteliai kaklu tylus odų šiugždėjimas spintoj. ramybė.  las fantasmas tienen que ir de mi sueño a tuyo de mi sueño a tuyo de mi sueño a tuyo viskas yra kvapas vaikštantis mano menkais koridoriais svetimi marškiniai ant svetimų mano pečių tyrinėjimas ir padidinamasis stiklas mažo archyvo kaupimas, vien tam, kad atsiminčiau galiu užsimerkt ir niūniuot atsitvėrus plaukų siena prieš saulę jie truputį užsidega, ir gėda pasimeta kažkur. greičiausiai po stalu, šalia manęs, jau baigiančios išlįst.  ilgėja dienos. jau ne "ačiū dievui".  "nesvarbu kad sustabdė atiminę naktis nušviečia ne kuproti gatvių žibintai paryčiais susirenkantys savo atvaizdus lyg sutraiškytas apelsinų žieves ne osram lemputės taupančios elektros energiją bet eikvojančios širdį ne žvakės tarytum nemylimos moterys storėjančios nuo savo ašarų jei nebūtų priimtas nepilnamečių apsaugos nuo tikro gyvenimo įsta

maži itališki žingsniukai degančio meškino akys. sapnavau dušo žele ir tai, kad viskas vyko, tėra dar vienas mažas stiklo kamuoliukas. aš jų turiu šimtus. kažkur namie, po lova. kaip koks dominique bretodeu.  aš nežinau, ar reikėta. ar gerai šitai. ar buvo būtina/neišvengiama/banalu. tik tiek, kad tam buvo privaloma panaudot antspaudą. visi pažymėjimai ir kiti rimti dalykai užantspauduoti, su gražiais, įmantriais parašais ir didelių vyrų pavardėmis. aš ne vyras. ne didelis. neturiu gražaus parašo. tik purvu išmuzotas batas pėdkelnes ir garstyčių spalvos suknelę. ir raudoną kaspiną. ir degančios meškos akis. numiršta maži dalykai. mano rankovės tampa permatomos ir aš lėtai atvirstu į vasarinę keistų hipių deivę, kuri nuoga ar su rūbais maudosi svetimuose vandens telkiniuose. man patinka, kaip drabužių sunkumas traukia kažkur žemyn, kaip kapstaisi ir klausi, ar pasieksi tiltą ar bent tą vietą, kur kojomis bus pasiekiama žemė. ar dar pasieksiu žemę užversti galvą u

let me sing you a waltz bijot pakelt akis. bijok. bijok. bijok. tu neištversi vasaros, tu neištversi šitos dienos, šitos nakties šito visko. nes to per daug. per mažai tavęs. per mažai laimės. viskas tik mažutėlyčiai nedeminutyviniai žodžiai užmaskuot laikui. susiriest į savo paryžių. apsikabint savo senamiestį ir naktis ant supynių. mažus valsus. mažus vakarus. kaip tyliai nutolt, m?.. aš neturiu aniuolo auksinių plaukų bangelių aš neištversiu vasaros aš per mažas per laikinas per negyvas nagi, užkask. prisiplot prie sienos kakta, jaust šaltį. atsitraukt. labai jau laikinas nykštukas blogoma akim praleidžia ėjimą liūdesio gatvėse pilna. dieve, kaip dabar užmigt maldauju kaip užmigt

užsičiaupt. nuleist galvą. būt. tik tiek. jei aš būčiau vandenyje iki pusės tik pirštai sumerkti prie kojų ir raudoni plaukai ir raudoni laukai ir juodas vanduo šalta. aš tik mažas nuogas - - aš niekada nesugėbėsiu įpūsti gyvybės. niekada nesugebėsiu uždegt. vis lėčiau vandenin. užsičiaupt. nuleist galvą. būt. kaklas vis žemiau. bent vieną gurkšnį o kad šitaip uždusus. mirtinai.

mano sijonas gėlėtas ir jau galiu basom kojom laipiot per žolę. truputį pūslių, truputį nesveiko raudonio, truputį kavos. aš esu lenkiškų obuolių deivė kas pusantros valandos nusileidžianti ant griūvančio tvoros pamato šalia angelo aptrupėjusiais putplasčio sparnais. aš esu lenkiškų obuolių deivė, kaip kad sumautos furnitūros deivė yra ikea. lenkiškų obuolių deivės neatlieka socialinių eksperimentų. ir tai ramina. jos laukia kol ataugs plaukai kol vėl galės palyst po dušu arba po su kiekviena diena artėjančiu šiltu lietum. kol galės permirkt iki paskutinio siūlo. sielos. minties. savo teksto esybės siūlo. nes tai dievas ant mūsų spjaudo. jau sakiau. spjaudo gal. (nes jau ne ant manęs) nors, kad ir ką besakyčiau, viskas iš šito muilo burbulo atrodo tiesiog geriau. nors nesakysi, kad kaskart apkabinus nenori paleist ir kad kartais per šiurkščiai numeti žodžio plytą ant galvos. kad numirtum prie šekspyro knygyno durų ar tam kvartale kur esti tik laidiniai telefonai,

kartais tiesiog būtina skelt vieną gerą į pilvą taip kad susiriestum kad pasipiltų kraujai iš burnos kraujai, nes jų daug nes tai aš tame vidurių skaudėjime ir akių aptemime nes mažas pyktis, mažas skaudantis pyktis po mano pagalve, mirtinai prisapnuota mažas skaudantis gabalas mano sielos išlendantis prie čiobrelių arbatos. per mažai suvokimo ir susivokimo per mažai supratimo kraujas iš gerklės pjūklas kraujas pjūklas dieve mano, kaip skaudančiai kaip sumautai skaudančiai gelia nes nė žodžio. geriau tik tylai sau. po stalu. niekam nematant. prisimenant. kur ta mano dasios katė, kur atbėga ant kelių ir burzgia. nes "aš žinau aš..." aš labai nusikaltęs. toks nusikaltęs kad bijau pakelt akis tai trenk man į pilvą tavo kraujas pro mano gerklę tamo akių tamsuma mano aklume pasipylus tai trenk man į pilvą gal skaudės kiek mažiau. gal bent kiek bus ramiau. gal nustosiu tiek just. šitiek just. žalia arbata ir citrinos ant mano kaklo. duobu

tu tik palauk, gerai? palauk minutę kol ištiesiu ranką ir nuo lietaus man susigarbanos plaukai palauk minutę tik sumautą minutę aš išmoksiu apsigint nuo lašų ir nešioti gražias sukneles užsimauti pėdkelnes tiesia siūle kaip Garšvos Elena taip, kad tau nereikėtų užmauti jų iš naujo tik šitą vieną sumautą minutę aš dar galiu įkvėpt ir iškvėpt. ir po to jau bus viskas. teptuką į rankas. teptuką į rankas paskutiniai žodžiai ir raidės žodžiai ir raidės žodžiai ir raidės nes Aš žinau,  aš niekuo nenusikaltęs. geltonas fonas geltonas fonas gel    to      nas

nes tai kas dabar vyksta yra visiškas puodelio nenulaikymas tabako ir kažko prisigėrę pirštai tik ne plaukų, nes reikia išlaukti laukiamo laiko laukti sudaužytų veidrodžių ir laisvos vietos ant geltonų sienų, kur nuo lubų už kalnieriaus negražiai laša vanduo baigėsi šokoladas, mintis tik prasideda ir aš grįžtu prie nulio 4.48 4.48 4.48 kartoju 4.48 4.48 dar niekada nepabudau tokiu laiku 4.48 mano plaukai kvepia kažkuo panašiu į apelsinus ir lietų ir mano baimės augimas proporcingas klavišų tarškėjimui o taip norėtųsi tiesiog sėdėt ir žiūrėt į viską su tokia klaikia ironija su tokiu tyliu grey room iš po mano pirštų ant mano grindų kur dabar vegetuoju tai palaistykit aš riešais sugersiu viską, ką galit duot man visą neapykanta ir visus laiškus, kuriuos išmetėt neparašę nė žodžio nes štai jau septynetas tokių gula į mano stalčių be vokų, be datų, be atgalinio adreso pilni tylos ir apkabinimų ir ir mano galvos, vis dar bijančios nusileist t

mano gerlkėje knibždantis gumulas svyra rankos jaučiu kaip kūnas pritvinksta temperatūros, todėl užsipilu dar vieną ir tyliu aš maža bacila, apkrečianti žmones gal jei ne aš, tai nebūtų kaltės. dėl visko. kiekvieno. nė vieno. ir jie suserga. ir jiems skauda. ir bijau kad ir dabar skaudės. užsipilu dar vieną norėčiau sakyt "dar niekad nebuvo taip.." nėra kam. norėčiau kavos kavos nėra nes šitas lietus šitas lietus mane prigirdo to kvapo kvapo dangaus ir kvapo moterų šilkiniais naktinukais kvapo vyrų akių ir mad world kvapo ant pianino kai nuglostau klavišus per grubiais savo pirštais šlapios katės kvapo jau prilyto sirvydo kvapo hipolito citatos amelijos kvapo

šitas laikas yra mažas, ir aš turiu į jį kabintis kiek įmanydama. į šitą tabako kvapą sau ant pirštų ir didelėj skaroj, į kurią nuleidžiu veidą nuo žvilgsnių ir žodžių sirvydo lietų ir spindulius, ir angelo žvilgsnį ir mėtų arbatą ir mėtų arbatą ir kavą ir saldainius savo kišenėj kurie iki tokio švelnaus skausmo primena vaikystę nes man eikia primint man būtina prisiminti nes aš pami(r)štu. ir tik        keista, taip dieviškai keista        ant kelių tau galvą padėjus        įaugti plaukais ir numirti mažos plytelės po mano mažom kojom mano maži žodžiai mažas mintis išsakydami virpa dar vis dreba rankos. ir nenustos drebėt. "nes šitaip mintis po minties žodis po žodžio aš pats kantriai  kas dieną kuriu savo sielą, kuri galbūt pagyvens kiek ilgiau negu aš" ar kažkas panašaus, šitas aidai, šitas m..

sulauki. visko. ko. tikėjaisi.  visas kritimas kritimas turėjo baigtis                    nes žemė yra                    nes į ją atsitrenkęs išleidi duslų garsą ir viskas pasibaigia nes jei galėčiau tik kristi, man nedrebėtų rankos aš prsigėrusi dūmų ir savo numylėtų alyvų kvapo pirštai trenkia prastu, jau savu tabaku jau savas, nors prastas buvimas  angeliškoj sarbievijaus pašonėj ir aš daugiau niekada nebeprieisiu. nes visko turiu pati uždaryk lesyklėlę. žiema baigės.  what do you offer your friends to make them so supportive? what do you offer? man dagnozuota patologinė vienatvė.  neišgydoma nuo to karto kai dievas įgrūdo jos sėklą man į burną ir užspaudė akis. iš jos išsirito drugys. krečiantis. skaldantis. raižantis mane savo sparnais.  ir aš daugiau niekada nebeprieisiu, nes visko turiu pati.  pasiektas dugnas.  nustota kristi.  žemė žaizdos išlindęs sielos kaulas iškrito vidus, i

po kiekvienos tokios dienos tik garsiai atsidūsti ir nurimsti savo pataluose kaip niekad negimęs nes sarah cayne teisi iki skausmo teisi ir aš nebandau apgaut savęs kiek tablečių šiandien, dieve, a? baltos plunksnos mano plaukuosna aš lizdas lizdas norėjimo verkti ir tylėjimo lizdas laimės ir liūdesio gegutės lizdas su išmestais kiaušiniais su niekad negimsiančiais su negimusia savim, tyliai tūnančia šviesoj ir laukiančia, kol pagaliau sutems ir bus leista iškišti žvilgsnius lauk pauostyt jais orą ak. visi ratilai ant odos vandens ratilai po oda nes juk naktį vienatvė baisi apsikabinam pagalvę. šiandien aš vėl ameliškai. ir vėl. ir vėl. taip iki skausmo, kad tikiesi, kad kažkas tuoj pravers duris ir įeis kad atsisuksi ir bus baltos plunksnos plaukuosna kaip gera, kad dar kartais nutūpi. bent taip bent tyliai ak, sarah...

šiandien pro šalį važiuojantis minivenas išbarstė šaldytus, fasuotus vištienos ketvirčius prie šaligatvio. ėjau ir praėjau. po manęs ėjusi moteris susirinko juos ir nuėjo kažkur filosofijos fakulteto link. vidus maudžia - reikėjo man pasiimt. dabar niekam negalėsiu pasakyt: "žinai ką? šiandien gatvėje radau vištienos" norisi susisukt į kamuolį iš tos laimės ir į delną telpančios arbatos stiklinės iš kažkokio turkiško restoraniuko ir šypsotis į apsikabintą pagalvę. matyt čia ir yra Tai. mano venomis pašėlusiai vinguriuoja kaštonų žiedai ant pirštų duonos su morkom trupinukai nesišakoja plaukai vėsu tik. nušals avytė ant mano sijono. į ąsotėlį pasėjau ramunių lyg ir kregždės gyvena po mano palange. ir ką? ir nieko. gražu tik. tik gera.

mano rankos truputį dreba ne truputį kažkur turi būt kabliukas , nes negali būt taip gerai. nes tiesiog negali, o jei gali, tai nebent su skausmu žiaunose ir kraujo skoniu. kas čia. kas gi čia. šalta. mano rankos dreba, aš pradarau langus, ir alyvų kvapas vėl ima lėtai mane žudyt. iš jų išlenda elfai ir traukia iš mano kūno kiekvieną penkialapį žiedą kurį suvalgiau, kad prisotinčiau save laimės ir sėkmės. mano rankos dreba, ir aš nemiegu nuo alyvų kvapo. jis man ant lūpų, ir skauda galvą, ir mano rankos dreba pasidengusios alyvų kvapu nes kažkur turi būt alyvinis kabliukas nes taip šalta. aš bijau ištiest ranką ir bijau ištiest ranką ranka dreba bijau tiesiog kažkur po galais mano spintos dugne po visom sumautom mano dievinamom alyvom privalo būt žirnis. nes tokie norai su krintančiom žvaigždėm nutinka ne kas dieną. prašau, apkabinkit mane kas nors. nes ant sijono krašto nugula žydros, debesinės avys ir " te aconsejo dormir" bijau patrauk