gentis

kažkas sušunka pirmyn romantikai . norėčiau tau pripilti pilnus plaukus lietaus. norėčiau, kad tavo plaukuose dūgztų bitės. ak.  tavo plaukai - tavo plaukai, aš jų nepažįstu. jie radioaktyvūs, jie tarsi pasiskolinti. man paskilę pirštai, man paskilusi siela, ir negaliu daugiau liesti armonikos. baltas fortepijonas užrakintas. užrakintos mano sielos kertės, jos užsirakino vakar gulint žolėje, neištariant nė žodžio, nes žodžių nebereikia, atleisk man. atleisk ir tu. tikrai. nesijaudink. mes dvikrančiai dvikraičiai katinai ar šunys. dar nežinau. kodėl katinai visada atsigula prie mano galvos. šitai žinau, anie taip akivaizdžiai nusistekenę - jie nori išlakti mano smegenų pieną, brangų smegenų pieną, du litai kg. smuikai. paganinis viena styga grojo. o tu ar sugrotum man šypseną. sugrotum man lietų? sugrotum, žinau, kad sugrotum. tik aš jau neaimanuočiau, man pirštai paskilę, vienintelis garsas kurį dar galiu tau išleist tai stipinų garsas. tai stipinų garsas paukščiui skrendant. paukšč

žinai, dabar jau kažkaip geriau, na, tikrai. iš esmės taip neturėtų būt. bet, po galais, taip geriau! matyt, dažniau reikia parašyt kažkam ketvirtą valandą ryto. tiesiog. matyt dažniau neverta vynioti visko į vatą ar tik keistus arbatos pakelius po 0,99 lt dažniau klausytis the doors dažniau. tiesiog dažniau būti. atrodo, plaučiai lengvėja. pati lengvėju. suprantu, ką daryt, kad imčiau kilti kaip helio balionas. man sekasi. neskauda. o turėtų. matyt, tiek man ir tebuvo. to . viso. vėl imu groti. vėl rašau laiškus. tai taip nepaprasta. bet gal čia viskas tik dėl pienių pūkų besikraipančių gatvėse. gal dėl tų šešiasdešimt kelių dienų iki jų . gal tik dėl to, kad pabaiga arti. mėlyni pirštai. pro vieną ausį, pro kitą ausį. siela rezonuoja rezonuoja rezonuoja ką? lack of lack of its not a lack of  sakau, kitas, sustok. jaučiu kažką. jau pirštuose. nejau vėl ateina laikas pradėti iš naujo? po tiekos nelietimo naktų? gal šianden miegosiu. katile. kartu su suktais telefonų

kažkas įstrigę gerklėje. kažkas ne gumuliško, bet iš praeitos nakties. klaikios rankos ant mano liemens, ant mano iš nuovargio, iš kažko vemiančio liemens. ak. juk tai tik atodūsis prieš viską. paliktos mokyklos ilgesys, paliktų suolų ilgesys, paliktų mokytojų ilgesys, ilgesys, ilgesys... ilgesys ko? nejau? aš? pasiilgstu? ne. vėl skaičiuočiau nuo vieno iki trijų. vėl. bet apvaliosios o man kažko nebeleidžia. dar gerai nežinau ko. jos tiesiog iškerta skylę. išerta skylę mano kartojamuose "tiesiog" (cha, atv žinose šį žodį pasakiau gal n kartų), kelyje nukritusiame iš zombieland'o, dviračio stipinuose, mano bemiegės būties prakeiksmėliuose. gerai, rytoj einu. einu ir pasakau. mano. mintys. šokinėja. ne keista? nepakankamai puiku. tada važiuojam važiuojam kur? ant mano kalvos? eilinį kartą? visame kame dar taip išgyventa. mielas melas sau? ooo taaaaip. kažkodėl grįžo damien'as, kažkodėl jis vis dar čia. ar tai aš, ar tai mes vis dar kalbamės su juo iš anapus

ir tebūnie kad kažkas yra, gerai? nes man pasaulio klaviatūra per didelė. aš nesugebu grot ja. ja groja dievas. tebūnie tai tavo dieviški žaidimai, gerai? nes lietaus esmė yra tiesiog užčiaupti žmones, viešpatie, kaip jam tai pavyksta?.. tai uodas ant tavo rankos - maža kraujo dėmė. ir ką? IR NIEKO. nes tu niekada nesukursi, niekada nepadarysi nieko tikresnio, už tą negyvą uodą tau ant rankos, už iš burnos šaltą dieną lekiančius šilto oro garus. nes tai yra juvelyrika, žinai? kas tu, kad ją gadintum? nes lietaus prasmė užčiaupti žmones. ir jei taip, po galais, jei jau viskas taip... duok dieve, duok dieve, aš tavim netikiu, bet jei kada iš neturėjimo kur dėtis apsireikši šitoj gatvėj, kur mano šešėlio dar būta, padaryk taip, kad kad galbūt lietus nežinau gelbėtų mano prakeiktą sielą.  algi, aš gal jau eisiu. užsimerk. baisu man. kvaily

gegužio mėnesį pradeda drebėti ne tik pirmi lapai ant medžių, bet ir rankos nuo įtampos štai šeštadienį pirmasis ir ką. ir laukiu rudens. la la laiiiii la ly la ly laiiiii vieną kartą metus bumerangą jis nebesugrįžta. gegužio mėnesį niekas negrįžta. viskas kažkaip keistai rieda į priekį. ir poezijos pavasaris... ak, aš juk niekada to nenorėjau. bandymai kuri istorijas svetimais vaizdas. labos nakties. o gal labo ryto.

vienas, du, vienas, vienas... taip kaip niekada. niekada yra kaip ir tai. nimfomaniškos mintys, nuogi žmonės ant dviračių. nimfos turėjo mintis. dėl to aš nimfa. vienas, du, vienas, vienas... sukuosi savo pirmuosiuose bateliuse, išsitepliojus garstyčiom, išsitepliojus kvaila jų spalva. tai betmeno skrydis, tai meniniai žmogiškieji rezonansai. atrodo, kad nors ir šią minutę. kad ir dabar, gal taip pasakytų gandis. š raidės vietoj ų. ta nėra klaustorofobija, tai tik karkvabaliai ant mano nuogo kaklo. viskas yra paaiškinama. pabėgimai, nuleistas ratas, tepalų dėmės ant nosies ir krumplių. rankos. apleisti keliai, šiukšlės juose, aplinkui nelakstantys zombiai. visi noktiurnai. visi scat-singing gabalai. užkimęs armstrongas. armstrongas mėnulyje. jis man asocijuojasi su figomis ir skęstančių laivų šviesoms, kurios palaipsniui nyksta. sudedu visus matytus žilų motinų veidus. tylias naktis vienatvėje ant vienatinių bėgių. tebūnie visa tai - tik žaidimas. tu sutinki su taisyklėm, tu žaidi,

kur tu išeinu iš proto glostydama svetimus klavišus. nerandu. klaikiai koktu. tas nuolat. nuolat. nuolaidžiavimas sau kad gal kitądien. tai yra pats baisiausias dalykas, tas kitądien. kitądien - žvaigždžių spygliai. delno vaga, užšalusios upės vaga.  matyt, lis, Domantai, lis. raudoni tušinukai, griaudintys televizorių ekranai, augančios šluotos, rūdijantys plastmasiniai langų rėmai. tai vis tie patys laiptai, tie patys būties užtrauktukai. nieko nebus, reikia užkrsti kelią. ir kas, ir ką. galvos nubėga kaip tušas sakai, kas tai - žvaigždžių spygliai... ir kuo toliau, tuo labiau. šiek tiek labiau mirusi nei tikėjai, nejau? tai nejau neikėjai? tai tik dar viena arbatinė klaida. kažkokia keista makabriška mintis, sveiki klavišai, svetimi klavišai, savų niekada neturėjau, prakeiktas baltumos glostinėjimas. tu. man. giliai giliai.  neatsimerk neatsimerk neatsimerk neatsimerk neatsimerk neatsimerk neatsimerk  neatsimerk ei, kur tu išeinu iš proto

tai yra nakties alsavimas man į viršutinį nugaros slankstelį. kiekvienas orandžinėj žibintų šviesoje ataidintis žingnis nesugeba atpirkti kaktos atremtos į kaktą, yra per mažas, kad išmatuotų visus norus, mano teises, mano pareigas, troškimus, prisilietimus, žodžius... galų gale - tai tik laikas. klystu, kai sakau, kad žmones reika mažinti, kad reikia mažinti arbatą. daugiau, daugiau, daugiau jų. tų tikrųjų, tų žmonių žmonių.  viduje tyliai šypsausi, kai kažkieno miklūs pirštai, pastoviai lankstantys iš popieriaus mažus drakoniukus, pasako, kad dar kartą tyliu poezija. nes tai velniškai gražūs žodžiai. tai meilė žmonėms, žmogau. atrodytų, viskas. tai viskas, ką galiu iš savęs išspaust. kertiniai žodžiai, elementarūs akmenys po kojom, kažkurioj  kūno pusėje vis dar kerpėjanti migla. tai yra juvelyriška - pasakytų baricco . nes taip ir yra. juvelyriškos mintys, žvilgsniai, juvelyriška kiekviena sumauta sekundė, kurią praleidžiu... ak, nesvarbu. tai vis dar keistas tikslas. beta