gentis

aš išplečiu prištus lyg paukščio išskleistose rankose ir sukrentu į tavo akis. paskui pati ant skruostų vedžioju ašarų takus, sustumiu jūros vandenį atgal. nes šitaip negalima elgtis su angelais, spoksančiais į dūzgiantį saulėtekį. nes šitaip negalima elgtis su tais, kurių veido dar nelietei užsimerkus, kuriems netylėjai sėdint prie mažo prūdelio šaižiai temstant. nes šitaip negalima elgtis su tais, su kuriais visa tai jau išgyventa. ak, aš vėl imu tilti.

aš nebeturiu teisės sakyti, kad ieškau. nebeturiu teisės klausti what if? galiu, bet nebenoriu, ne ne ne neee. visi stogai nugaravę, visos dienos praėję, tik kažko dar grežiojuos. ak, tai kenksminga jausmams ir gležnam mano protui. na, ne gležnam. skystapročiams protauti ne gležna. aš grežiojuosi į tą dešinę, kvailą dešinę. visada, ir tik ten. nebegaliu laukti, bet vis dar tikiuos, kad baigsis tai pat ūmai, kaip ir prasidėjo. nes nežinau, iki ko mane gali privesti laukiantys naujųjų metų fejerverkai, į kuriuos nepakelsiu akių. greičiausiai tik kulniuosiu tenai, kur galbūt, jei būsiu labai gera, bus kažkas kitas. galbūt, jei nenustosiu laukti, o šitaip norėčiau. nebeturiu teisės sakyti, jog nuo manęs niekas nebepriklauso. kas rytą tepuosi ant duonos tą "niekas nepriklauso", nors gal vien tik aš ir esu kalta, kad šitaip. nes nemoku šypsotis, kalbėti, ak, nemoku, niekada tinkamai nemokėjau. kaipgi aš šitaip, kaipgi aš... ak. viską į du juodus lagaminus iš palėpės. k

sakai, esu tamsus poetas ir tegul esu pūliuojančiais ir kruvinais dantim šviesus alus, po to tamsus alus jei nori, užsigerk manim [S.P. 1995] ir man kartu, ak, kartu šitai. tas keistas dualizmas lendantis per smegenis, akys žolėje, veidas žolėje, tavo galva žolėje, plaukai prie visatos plaukų, besistiebiantys, bekylantys mano vaizduotėje statiškai, keistai, su daugybe nereikalingų rankų aplinkui. aš šoku, šoku tau į veną ir leidžiuosi pasroviui, iš pliuso į pliusą. nes mes vienodi poliai, atrodo, ligi skausmo vienodi. šita simbiozė, šitas mūsų dualizmas šlykštus, koktus. ak, jei tik galėčiau viską pasukti aukštyn kojomis. tuomet mudu prasilenktumėm skirtingose sferose, danguj ir žemėj, prasilenktumėm kaip dar neikas kitas nebuvo prasilenkę. nieko neprarasta, nieko neatrasta, gal net išpūsta šimtai valandų beprasmio nemiego ir tavo plaukų žolėje, tavęs žolėje, blakstienų visatos plaukų gelmėj nusisukančių. užsimerkiu, nebelaukiu, ak - man niekad nereikėjo laukti. nes šis dualiz

kątik grįžusi iš tylos ir oazės mintims. ak, aš jus apkabinčiau, ir apkabinsiu, ypač tuos, kuriuos labai labai myliu. ištiesiu ranką, ir tu tolsti, tolsti, tolsti, nors ir rodžiau į dangų pirštu. nors negaliu net to piršto pakrutinti, kad ką nors pakeisčiau. ak, ir ką, nieko, nieko nieko. sėdžiu, šypsausi, tyliu. ir jei pabėgsi vien dėl to, kad šypsausi, pabėk dabar. nes pasiilgau tų vakarų su išmindytais keliais, su baigiančiomis išsekti kalbomis. nes pasiilgau, ak, pasiilgau pasakyti, jog pasiilgau, vos vieną kartą kartoto. nebebijau, tik nejudinu nė piršto. padaryta pirmoji gyvenime avarija. pirmą kartą galinėtasi su ipykusiu avinu. melstasi už musę, besiplakančią į stiklą. mytėta, grota, kalbėta, dirbta, valgyta susiėmus dvasia už rankų. tylėta po valandą kasnakt, susėdus žvakės šviesoje, bijant sukelti garsą, skusta bulves su keistomis dainomis. ak, mieloji mano, mieloji, žinau, jog žinot, jog tai jums - aš laukiu, laukiu tos akimirkos, kai išlipsiu jūsų Mieste. ne

vienas, vienas du, sound check, check, check one two... įjungiu garsą burnytėje. prasiseda. išvažiuoju trejetui naktų, trejetui dienų. laukiu, kad kas pasigestų, bent akimirką. nes tik norėčiau, kad būtum čia . norėčiau, kad patekęs į mano apdulkėjusią sceną niekada neiškeltum iš jos kojos, kad paliktum pėdsakus sausose, akis graužiančiose dulkėse. laukiu, kad kas pasigestų. laukiu, kol sugebėsiu to nebedaryti. nes moterų darbas - laukti vyrų sugrįžtančių iš žvejybos jūroj per audrą. nes moterų darbas - tikėti ir viltis, gimdyti vaikus, virti valgį paskanintą meile ir cinamono lazdelėm. nes moterų darbas - surinkti šukes po kiekvieno barnio, jomis kad ir netyčia susipjaustyt rankas, kad dar ilgai atsimintų. nes moterų darbas - neturėti kitų dievų, tik tą vieną, kuris nesiilgi. galėčiau salomėjiškai kreiptis, "ak, brangioji mano plunksna" , bet jos neturiu. pamečiau, gal net niekada neturėjau. todėl keliauju atrasti. moterys nekeliauja. jos laukia. bet tik

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio

 nes, ak, galėjau meluoti. jau dabar jau dabar jau dabar turiu juodą kvailą kepurę, ir po ja man namai. namai. namai. gal ne vieninteliai. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  o man kojų pirštai vėl ima šilti nuo šviežių mėtų, nuo rudeniu kvepiančių plaukų ar nuo vėl nugrotų pirštų. ak, gera, kad judu toliau. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  aš būčiau paprašiusi dar laiko, bent akimirkos. bet juk laiko į rankas nepaimsi. paguoda tokia, kad jis tapo.  kad šypteli retkarčiais. iš po žalio megztinio rankovių, kad ir rudenėjančiu lietumi suteptų. nes, ak, ak, aš statau nebe getus, o tadž-mahalus. delnai ir skruostai išraudę eilutėm "jis tapo, ak, ak, jis tapo"  ir kodėl tai kartoju                             na ir kas na ir kas na ir kas štai ir nauja mantra. štai ir naujai išgalvoti sapnai. nes jis tapo. iš po žalio megztinio rudeniu ar tai lietum alsuodamas.

šypsausi ir žvelgiu pro menamą langą į žmogų. ir, - ak ak ak ak - skamba keista muzika. ir aš šypsausi ir rezgu tinklus apie ateitį. apie tai, kaip kiekvieną sekmadienį lyjant grosime prie eifelio bokšto nuvarvėjusiu grimu. apie tai, jog mūsų namas turės langines ir jo viduje sklandys šiltas vėjas, perpučiantis sielas. apačioje bus kepykla, kur mes kas rytą bėgsime šviežio pieno bei šiltų bandelių. ir rašysim dainas, ir vaikščiosim basomis... nes viskas, ką šią akimirką turiu iš tikrųjų - keista laimė, kurios net nėra. nes jau aiškiau, jau ramiau žingsniuoju. kas, kad praradusi. kas, kad jau vėl kvėpuojanti gyvybe.