gentis

atrodo, buvau teisi rašydama apie tamsą ir lėliukę. dabar skverbiuosi į šviesą. lėtai, negrįžtamai. ir tik į fotonų prisisunkusį orą. gera. saldu. viskas keičiasi. viskas pasikeitė. arba tiesiog pradėjau maišyti arbatą prieš laikrodžio rodyklę.

išmokau stovėti ant užsirietusių plaukų galiukų. o ir apversta žolė danguj šiek tiek žalesnė. visą dieną laukiu kažko, kas ateitų nešina(s) sena bitlų plokštele ir paprašytų pasiklausyti jos kartu. visą dieną pučiu į debesis miltus imituodama dūmus ir varau iš savęs sielos demonus. bet nepaliauju laukti. niekada, po galais, nepaliauju laukti.

cha. ir man patinka taip sėdėti, ir mažai miegoti, ir valgyti mažai, ir apsimesti kad niekam nerūpiu, nors žinau kad vienas žmogus mane tikrai brangina :) pučiu dūmus į žvaigždes. o, ten buvo "smailas"? geras. plaučiai apsunkę nuo vandens ar tai nuo dūmų. nuo tabako nepageltę pirštai, prarėktas balsas, nors ir nerėkiau, tik tyliai dainavau "kiemsargį" . tik tyliai gurkšnojau, tik tyliai pučiau. ne miglom į akis. tiesa, meile, atsidavimo aromatą iš plaučių į plaučius, iš širdies į širdį. imu tikėtis, jog ne aš viena šitaip dūsavau. o aš turiu idėjų! šimtus, tūkstančius. kad ir dabar - vaipausi prieš veidrodį į save įsiurbdama vis kitą demonišką mimiką, teisinuosi tėvams, jog treniruojuosi poezijos pavasariui, nors iš tikrųjų dar nesu apie jį girdėjusi nė žodžio. nes man patinka dirbti laboratorijos principu. o mano marškinėliai vis dar skleidžia keistą kokosinių dūmų aromatą. arba tai tiesiog šalia rūkanti mama. kai iš tikrųjų užaugsiu - jei vieną dieną nubusiu

kai visi mikės pūkuotukai išnyks, o žmonėms prieš miegą spaudžiantiems pliušines širdis prie savo krūtinių nebeliks švelnumo pakaitalo, vienintėlė įmanoma išeitis bus persimesti ant čiburaškų.

būna, per daug norisi prisiminti. per daug pamiršti. keičiu, maskatuoju, tabaluoju kojomis. subtiliai emocionalu, kai viskas nurimsta. keptuve per galvą - po sceną pasklinda kepamų lašinukų kvapas. ir verkia žmogus, kuris šypsosi. ir šypsosi tas, kuris verkia. ir aš. verkiu šypsaus. paleidžiu. ir vistiek. šypsaus.

kątik perėjau mamos paliktą man saugoti fermą. kad niekas nenudvėstų. kaip rašė Jurga: "gyvenimas susideda iš dviejų stadijų - jaunystė ir daržas". maniškei jau prasidėjo antroji. norisi nustumti visus, netgi tuos, kurie nori padėti. norisi įskaudinti visus iki vieno. pamiršt. bet žinau, kad rytoj sėsiu rašyt daugybės pamirštų laiškų. žinau, kad šalia savęs šią akimirką turiu medžiu kvepiančią katę ir seserį, kuri bijo tamsos, ir kurią myliu. pasirodo, vis dėlto myliu. ir kažką pirmame aukšte. ir dešimtį tų, kurie nemėgsta pink floyd ir atsisakė meluodami atsigrūsti. ir aš pyktelėjau. dėl atviro rato, dėl melo, dėl visko, kas yra lig šiol nutikę ir dėl ko turėjau pykti. matyt, buvo pats laikas pradėt. nes šiandien labai aiškiai pajutau, kad kraustausi. po galais, taip aiškiai. daug suprasta, daug nutylėta. užtenka tos tylos. visgi, rainos katės tesugeba mylėt platoniškai.

"... and don't curse at a whore as you open the door cos' your service wont be with a smile" diena tyliai varvančiu aromatu prasidėjusi, per pirštus vilnijanti idėjomis. poezijos pavasariui vis mintys, mintys, mintys. nekuriu, tiesiog mąstau. nedalyvauju, tik apipavidalinu. tik mintiju. užtat KAIP mintiju!

17 valandų 56 minutės raudonas traukinys sustojo už 200 metrų nuo savo kelionės tikslo - Panevėžio geležinkelio stoties. Tuo pat metu viską stebėjusi mergina, kuriai tėvai 1993 metų vasario penktąją davė Gintarės vardą, nusisuko nuo transporto priemonės ir suvokė, jog vėjas atneša daugiau laisvės iš tos pusės, kur vaizdo neriboja horizontas. už dešimties minučių ši žmogysta pasiekė savo namus ir išsivirusi arbatos nusišypsojo, kartą per daugelį dienų pamiršdama visas savo negandas. Šiandien 2011 metų balandžio 15 diena, oro temperatūra - 14 laipsnių aukščiau nulio, oro slėgis - 100 kilo paskalių, saulė avino ženkle.

tokiomis dienomis norisi nejausti. ką turėčiau padaryt, kad būčiau įvertinta? nusikirsti ranką? ar tai būtų pakankamai tikroviška ir nerimta? o gal šis tas geresnio - iškasti duobę vidury aktų salės ir lyg kokia Alisa į ją įkristi? būti visada ir visur, ir būtinai su šypsena, kai vidujai visa varvu? paguoda tokia, kad variklėlis dar veikia. kad dar gyva. kad dar kvėpuoju. esu.

they keep callin' me pasirodo, niekada taip ir neišmokau mirti. šiandien kamino šešėlis sukūrė iliuziją, kad ant mūsų stogo sėdi Ian Curtis. ir katė kvepėjo dulkėmis ir medžiu. ir šypsojausi. joy division - dead souls

šiandiena prasidėjo anksti. nuo pačio nulio. net nuo keturių. suprasti klaidas, pagauti akimirką, kai miegas ir realybė tampa vienu kūnu. tarp kitko, niekada neapsieinama be kraujo. niekada. drebant antrą nakties su dviem tais, kuriuos būčiau galėjusi apkabinti. geriant kavą lauke apsisiautus pledu. tokios tykios ir vėsios pavasario naktys, lyg kažkas alsuotų į nugarą. kažkas švelnus, nematomas, sregstintis. mano mylintis Angelas Sargas. mano nematomas draugas išskleidžiantis nudžiūvusias viltis lyg sparnus. pakeliantis. pakylantis. nemiegantis. sapnuokite baltas šiaurės meškas. amen.

diena pilna entuziazmo, junikornų, seno juoko, džiazo, bliuzo, roko, priplėkusio palėpių oro, saulės spindulių šypsenos raukšlelėse, o paskui ir kažko tamsesnio, gilesnio nei visos velnio akys kartu paėmus. pamiršti ir išmokti svinguot. įkvėpti ir iškvėpt. kalbu prancūziškai. ne todėl, kad reikėtų, o dėl to, kad noriu. storesniu balsu nei įprastai imu murmėti tą keistą žio no se  pa , kurio net parašyti taisyklingai nesugebu, ir suprantu, jog būtent tai ir turiu omeny, tai ir noriu pasakyt - "aš nežinau". vieną gražią dieną ateis tokia naktis, kai nereikės leidimo tapti ragana kad galėčiau šokt mėnesienoj, gerti daug kavos ir juoktis, kol pabirsiu lietum ant jūsų lengvai pulsuojančių pirštų pagalvėlių. pasiruošiau perdegti. o tu?

kažkur mano pėdose plazda mažos liepsnos. užsidaryti, neįsileisti. nieko. nei vieno. nei vienos. jie ateina ir dingsta. šneka ir dingsta, kai būna pakankamai tušti. kai būna pakankamai atsigavę. aš - kunigas. melagis, pasileidėlis kunigas. ir jūs tikit, kad nueisit kažkur toliau? melagiai ir dar kunigai smeigia peilį į nugarą. pirmyn, nusisukit. klausti tik tam kad būtų paklausta. sakyti tik tam, kad būtų pasakyta. klūpėti tik tam, kad būtų priklūpėta tiek, kiek reikia. mirtinai. tai - žodis. tai - mano evangelija. juk iš pradžių ir buvo žodis, ar ne? žodis, kuris smigo giliau, nei tikėtasi. kažkada čia jau buvau. išpažinau. ir dabar aš vėl čia. taip, ir jie čia. kunigai. ne mano, ne. asmeniniai. savi, bereikšmiai. tupėt, laukt, sekmadienio rytais kepti blynus. ar pasakiau laukt? ne. jau nebe. niekada nebelaukt. veikt, daryt, eit, skrist, kad nuskęsčiau, kad girdėtumėt, nes kiekvienąkart jums skęstant esu ta, kuri girdi riksmus, maldas, purvinus prašymus, pagal