gentis

mačernis ant mano galvos su savo šliaužiančiu langu galėčiau tiest koją nuo balkono krašto - ten nieko nėra. man gėda. man baisu. galėčiu pasikart po ispanijos saule jei viskas pavyks, tada nebus nieko, kas stabdo nes aš darau savo klaidas, miela, ir man nuo jų skauda. nes aš nemoku jų padaryt iki galo, taip, kad nebūtų kur grįžti. gal jau dabar nebebus. gal pagaliau viskas, kas krito - iškrito. gal jau ir nebereikės. nes pripažinkim, taip tebūtų ramiau. aš parašiau tai su šituo baigta. aš parašiau, ir nusviro ranka. kojų pirštais skausmingai spalvotom vilnonėm kojinėm vaikštau neliesdama žemės. sakyt serre-moi sakyt j'ai envie de toi sakyt išeinu ketvirtą valandą ryto ir negrįžtu iki kol nepagaunu paukščio kol nesutraiškau jo galvos į stiklą ir nenurimstu kažkieno pataluose aš nebenoriu turėti savo lovos nebenoriu turėt namų kurie nėra namai aš noriu gyventi blykstelėjime

aš tegaliu norėt pamiršt. maži fantomai laipioja mano linkiais, ir aš svajoju apie pavasarius ir jų alyvas tikėdamasi, kad gal tada bus geriau. kad gal nepjaus tas amžinas neturėjimas kur įsikibti. kad žemė nesvyruos po kojom, debesys nustos plaukę danguosna, aš nustosiu kartot kad we are ugly but we have the music ir dainuot savo vienišam kambariui, nes - būkim atviri - jam jau seniai nusibodo aš greitai pabostu, dieve net tau. net lietui. jei tik galėčiau slyst į savo knygas žnektelėčiau ant jų žemės. ir viskas būtų baigta. ir aš amžinai gyvenčiau kelero eilėraštyje, man neskaudėtų rankos, nebereikėtų badyt ant jų išaugusių akių, nes juk negalima, juk tai nenormalu, juk nenormalu skaudėt šitaip ir raitytis savo pačios šešėly juk yra taip. yra taip ir viskas čia ne tik negalėjimas susikaupti. ne tik įgimtas skaudėjimas. čia patologinė vienatvė ir nemiga. tokia patologinė, kad gal net patogi. prašau, leiskit man kur nors įsitvert. kad nustočiau svyruot, nustotų s

nes niekas nežino, kokia stipri yra mano meilė, ir kokia stipri neapykanta čia ne išdurinėti vištoms akis, čia suvokti ir klausti čia viskas sudėtinga ir painu, ir aš bijau kalbėti, bijau nutilti, bijau gerti vyną ir bijau palikt jį kažkur nuošaly aš bijau nerašyt, nes turiu ką pasakyt, ir bijau rašyt, nes pasakysiu per daug štai tu sėdi ant mano lovos. valgai mano maistą kalbi mano kalba štai tu štai aš ranka iki tavęs - atstumas lig laiko pradžios ir visa ko stygiaus štai trūksta styga. štai man trūksta balso kalbėt ir nutilt. mano mintys lekia greičiau, nei turėčiau kalbėt. ir todėl nežinau kokia stipri mano meilė kokia stipri neapykanta kokie stiprūs drugelio sparnai arba karvės kojos, lipančios siena koks silpnas šitas vakaras, mano užkimęs balsas, nebe citrinomis ir arbata kvepiantis kaklas mano išdąskytos ausys nebegirdi na ir kas štai tu ant mano lovos aš apsimetu aš skaičiuoju dienas ir valandas. šitai - beviltiška. aš bijau kalbėt ir bijau nutilt

čiumpi velnią už uodegos ir suki suki savo pamiršta kalba suki nepradėta mokytis kalba suki nenaudojama žmonių kalba suki tikėdamasis lengvo išrišimo ir galų gale il faut ir enchante ir per minkštas megztinis ir per negrubios rankos man gėda, meile mano man gėda kiekvieno mažo dalyko, net nuleist galvą iš gėdos, prieš save, prieš damas ir prieš ponus, kurių nepažįstu. aš bijau, kaip kad visą gyvenimą. bijau pasakyt, bijau nesakyt, bijau persistengt ir vėl iškrist iš minčių ir eilučių, kurių neturiu. aš vaikštau neišrašomos poezijos briauna, ir mano kojos kraujuoja. aš nebegaliu tiesiog neišeina I Žaliame vandeny (jis artėja juodo sutemusio miško) atsispindi pavargę mūsų kūnai Žaliame vandeny  (jo paviršiuje įsmigo sidabrinis mėnulio lankas) žaidžia mūsų berniuko siela. Žaliame vandeny mūsų kūnai yra šalti ir žaliame vandeny berniuko siela taip pat yra mirus.