Žiūriu pro langą, ir galvoju, ar galiu ką nors pakeisti. Ogi nieko.Ankščiau taip pat žiūrėdavau. Bet tada šalia buvo kažkas panašaus į Dievą. O dabar nieko. Tiesiog atėjo laikas... Neatsimenu kodėl. Vieną vakarą Jo nebeliko. Tą vakarą Dievas mirė. Ne visų jūsų širdyse. O tik manojoje. Bet aš dar tikiu šviesa. Gal būt ne Juo, bet šviesa. Kažkuo.
Pranešimai
Want to vanage...
O tas gi niekuo nekaltas. Tai kam gi šitaip? Na taip, tos dvylika lentelių ir tylos. Bet negi vien dėl to? Nenoriu tikėt. Tai vis "nereikšminga", Tai vis "kur prasmė". Tai vis, "kai šaukštas yra įdubęs, tai reiškia įdubusį šaukštą, nes tai jau savaime suprantama: egzistuoja sriuba, kuriai esant karštai gali srėbti šaukštu, o kad patogiau - įdubusiu, kas reiškia kad šaukštas su duobute, o rankena riesta gali būti arba nebūti, imi ir srebi, įdubęs nes kaip gi kitaip, įdubęs nes šaukštas, o ir ryšys tarp vieno kuproto ir šaukšto... įdubęs... kodėl paralelė tarp duobutės ir gyvenimo ir kuprota kaip rankena, riečiasi arba tiesi... Tik tiesės, visi męs tiesės, nes niekada nesusikerta keliai, prisėsti, sriubos įdubusiu šaukštu, kodėl kuprotas? Juk gyvenimas..." Matai dėl ko? Matau. Uždaryk. Baisu man. Z.P.
"Mes esame lietaus nuodėmklausiai"
Aš eičiau tenai, Kur rusena baltos žibintų poros Tenai, kur niekada nebuvau. Tik aš vėl pasiklydau. Ir nežinau, kur tai yra. Gal už kaimyno tvoros, O gal kur toliau? Gal būt ant paprastos kėdės, Ant kurios kažkada buvo taip sunku užsilipti? Gal tenai - tai čia? Nes aš jau seniai pamiršau, Koks kažkada didelis atrodė pasaulis. Kaip viskas buvo paprasta ir lengva. Kiek tada visur buvo meilės... O gal ir tebėra?
The freedom and simple beauty is just too good to pass up..
Šiandien laikas kvepėjo kakava ir alyvomis.. Kvepėjo džiaugsmu. Ir vėju. Laisvės pojūtis galutinai užvaldęs sąmonę po truputi tirpsta. Lėtai išsivadėja, kaip ilgą laiką atsuktame butelyje paliktas gazuotas limonadas. Ir vėliau niekas nebenori jo gerti. Taip ir laisvės pojūtis nesugrįžta, kol nenusiperki naujo limonado buteliuko. Kai kas neturi iš ko jo nusipirkti. Kai kam jo net nereikia. Nes savaime jie jaučiasi laisvi. Jiems nereikia lipti ant daugiaaukščių stogų, kad pajustų vėją, taršantį jų plaukus, glostantį odą... Jie jį jaučia čia, ant žemės. Jie atrodo laimingi, lyg žmonės senose, nespalvotose fotografijose. Jie tiesiog laimingi. Laimingi, kad gyvena. Dabar kambary tvyro paprasta tyla. Jokios muzikos. Taip būna labai retai.. beveik niekada. Tikriausiai dar nesijaučiau taip kvailai. Tokia pasimetus... Ir galvoju. Kiek žmonių klausėsi tokių pačių dainų? Kiek žmonių lietė ir skaitė tas pačias knygas, kurias skaitau aš? Juk elementaru, kad aš ne pirmoji. Ką jie jautė jas skait
Deep Blue Something - Breakfast at Tiffany's
Pasaulis šiandien sukasi ne į tą pusę, į kurią norėčiau kad suktųsi. Laukiu kažko, kas sudrebintų mano gyvenimą. Kažkieno įsikišimo į jį. Tai būtų lyg gurkšnis šviežio oro. Jaučiuosi lyg žvėris, praradęs išlikimo instinktą. Uždarytas narve ir šeriamas lygiai 3 kartus per dieną. Tuo pačiu laiku. Gyvenimas prarado įdomumą. Vis namai ir knygos knygos... Mokslai. Yra kaip yra. Tereikia akimirkai pabėgt iš realybės. Kažkur, kur manęs laukia. Ieškoti. Tai geriausia, ką galiu patart. Nieko nėra neįmanomo. Tik tiek.