gentis

šiuo metu esu savyje. dreba tik mano rankos ir širdis. šiek tiek. norėčiau pasakyt, kad mano baimė dingo, bet nenoriu meluot. tai, kas tikrai dingo, buvo mano dienos čia. visa kita, regis, išaugo. man be proto sunku susikaupti. rodės, turiu daug ką pasakyt. kai pilsiu, tai... o dabar nieko neturiu. tuščia. galva pilna vaizdinių, nuo kurių mano baimė stiprėja. dar labiau purtosi rankos. akys peršti nuo nemiego. nemeilės. sau. laukiu grįžimo į savo lizdą. savo namus. savo žmogų. tikiuos, kad aplenksim nemeilę. dabar noriu tik šilumos ir ramybės. lašelio. šiek tiek. visa kita gali būt sutalpinama gestuos. raidėn F mano asmens byloje. pasiryžimui užlipt į save ir į slemo sceną. aš noriu tikėti, kad atsistosiu. šiąnakt sapnavau, kad avėjau stikliniais batais. griuvau nuo jų svorio. jie dužo ir supjaustė man kojas. tad stosiuos ant rankų.

Labas. čia aš. kaip pasakyti savo šeimai, kad tave guldo į psichūškę? kaip pasakyti savo šeimai, kad štai, po daugiau nei dešimties metų pasiryžai nueiti pas dėdę su barzda kuris nemoka uždavinėti klausimų, tik sukioja vestuvinį žiedą ant piršto ir po dvidešimties konsultacijos minučių pasiūlo tau apsilankyti pas specialistą, nes per akių kraštelius akivaizdžiai ėmė lįsti vidinių esybėlių kojelytės. jis spėja, kad tau depresija. ir tu apsilankai. ir tave guldo. labas, mama. KAIP pasakyti savo artimiesiems, kad tu sergi sunku ne todėl, kad tai būtų didelė naujiena juk jau seniai nujautei, tereikėjo patvirtinimo patogiau buvo nešvarius skalbinius kišti po lova tiesiog anksčiau ar vėliau iš po jos ima lįsti rankovės šiek tiek kruvinos šiek tiek išteptos kečupu šiek tiek per daug purvinos, kad galėtum savo marškinius vilkėt dar kartą labas, mama man kažkas negerai dar gerai nežinau kas, bet jau savaitę negaliu parašyt nė sakinio ne dėl to, kad būčiau pamir...

popieriaus lapas per didis mintims o sienos per skystos kad galėtum nutvert šitą drugį už blyškių sparnų už ūkų kuriuos iškvėpi kas rytą kas vakar kas vakarą blykšta pradedant nuo kraštų tavo potėpiai delno lyguma, tuštuma ir beskausmis švelnumas mėnesėjančiai mano gyvatodei juostant šnypščiant mandalas, kryžių ir žodžių lysvelėse tykant aukos susimazgant įsitempiant kąsiu jei                tik                               pasiryšiu

tavo nagai yra paženklinti mėnulio ir metalo. užsimerki. užsirūkai (na, bent mintimis, nes mesta gi jau bent prieš keletą metų) tavo riešai yra rusvi ir gėlėti                                              it snai gės su sraigėm šoniukuose. tai vandens arba sulčių tai riebių ir paklaikusių žodžių lysvių tiksėjimas kitame kambary tai eilučių vinukai į mano smilkinius saldžia migrenos migla ir, kaip visad, tik dešinėj pusėj šiandien prisiminiau, kad dangus yra upė dangus yra upė todėl, nes penktoj klasėj pakėliau į viršų akis ir suklejojau, kaip visad kad dangus yra upė nes juo plaukė debesų plunksna ironiška, banali plunksna ir pasakiau sau, kad esu ameba fotosintezė vykstanti kaskart, kai aplankius panikai pasislepiu po stalu kai prisipildau žodžių lysvių ir neišleidžiu jų pasiganyt į materialų, popieriuko įprasmintą lauką aš esu avilys g...