Let me feel I'm fallin'
Žinot, gyvenimas - kaip keistas filmas. Kaip smėlio pilis. Kartais taršomas, kartais savitas, kadrtais absurdiškas, žiaurus, linksmas, stebinantis, besikeičiantis, kvėpuojantis, merdintis, stovintis, gulintis, laukiantis, bėgantis, ieškantis.
Ir kartais taip sunku sulaukt kažko. Atrodo, kad esi geras žmogus, nors net neįsivaizduoji, kaip yra iš tikrųjų. Gal tai ir yra to viso esmė - suvokt, kas tu, ir kodėl tu čia. Įsivaizduodama didelį ir nesibaigiantį kelią - tą erdvę, kur gyvenu, - žinau, kad kažko ieškau. O žodis "beribis" man net nepažystamas.
Visi sako: "Visata beribė". Bat ar patys galit pajust tą "beribumą"? Ne. samonė jau sumuštruota, ir vis tiek vaizduojatės sienas. Nieko nepadarysi. Virs galvos meslvas dangus, saulė ir kiti nuostabūs dalykai. Aplink - žmonės, tokie kaip ir jūs. Kitokie. Lyg lietaus lašai. Kiekvienas skirtingos formos, pomėgių, šilumos...Kitokio mastymo. Pilni ktokių jausmų ir minčių. O visgi, tie patys žmonės. Tokie patys.
Kartaissunku pajust, kad egzistuoji. Bet įsibėgėjęs nuo pakalnės taip pat nejauti, kad krenti. Tiesiog esi. To nereikia jaust. Reikia džiaugtis. Išskleist rankas ir skrist. Pajust, kaip plaukuose švilpia vėjas.
___
Būčiau dėkinga, jei kas apšviestų mane apie mane pačią. Kvailai keista. Nepažinot savęs. Atsimenu žodžius apie Šekspyrą: "Poetas buvo žydras.... Ir kas galėjo pagalvot?"... O aš šiaip nenormali. Yay. Gal dėl to ir noriu į kambarėlį minkštom sienom. Linksma ten.
Ir kartais taip sunku sulaukt kažko. Atrodo, kad esi geras žmogus, nors net neįsivaizduoji, kaip yra iš tikrųjų. Gal tai ir yra to viso esmė - suvokt, kas tu, ir kodėl tu čia. Įsivaizduodama didelį ir nesibaigiantį kelią - tą erdvę, kur gyvenu, - žinau, kad kažko ieškau. O žodis "beribis" man net nepažystamas.
Visi sako: "Visata beribė". Bat ar patys galit pajust tą "beribumą"? Ne. samonė jau sumuštruota, ir vis tiek vaizduojatės sienas. Nieko nepadarysi. Virs galvos meslvas dangus, saulė ir kiti nuostabūs dalykai. Aplink - žmonės, tokie kaip ir jūs. Kitokie. Lyg lietaus lašai. Kiekvienas skirtingos formos, pomėgių, šilumos...Kitokio mastymo. Pilni ktokių jausmų ir minčių. O visgi, tie patys žmonės. Tokie patys.
Kartaissunku pajust, kad egzistuoji. Bet įsibėgėjęs nuo pakalnės taip pat nejauti, kad krenti. Tiesiog esi. To nereikia jaust. Reikia džiaugtis. Išskleist rankas ir skrist. Pajust, kaip plaukuose švilpia vėjas.
___
Būčiau dėkinga, jei kas apšviestų mane apie mane pačią. Kvailai keista. Nepažinot savęs. Atsimenu žodžius apie Šekspyrą: "Poetas buvo žydras.... Ir kas galėjo pagalvot?"... O aš šiaip nenormali. Yay. Gal dėl to ir noriu į kambarėlį minkštom sienom. Linksma ten.
Komentarai