Rankos tokios apsunkusios lanksto per klaviatūrą lyg per pianino klavišus. Pianino, kuriuo niekada nemokėjau groti... Visos dovanos, kurias gaunam iš Aukštesnės Materijos, yra tokios paviršutiniškos, tokios lengvos... Nors praktiškai viskas suslėpta pačioj vidaus gelmėj. tenai toli toli, kur niekas negali prisiraust, prisigrūst, prisikabint. Ar daug yra norinčių tiesos? Ar daug žmonių nori viešumo, ašarų, rodomų per mirgantį seno televizoriaus ekranėlį? Taip, "Šilelis" nemeluoja. O gal meluoja tik pikti korespondentai? Ar pats žmogus?..
"išmokau juoktis širdžiai verkiant, palenkti ašarą veide".. - ateina į galvą girdėtos eilutės. vis aktorių darbas. Vis jų gyvenimas. Ir jie vis meluoja ir meluoja.. Jei taip, gal ir pati tapsiu melage. Sudrumzti vienuolių, mokytojų, draugų protus... man skaudu, kad turiu daryti ir sakyti tai, ko niekada nesakyčiau. Pripratus būti atvirai vis sunkiau taikytis prie kitų. O ar reikia? Klaiki tiesa ar melas į akis? Jei nenori skaudinti?
Rankos suėmusios mane už pečių tik įsivaizduojamos. Aš tai jaučiu, nes pati jas susikuriu, kad nesiilgėčiau. Nesiilgėčiau kažko, ko dar net nepažįstu. Tiesiog vienam būti labai sunku. Jei tik galėčiau, niekada gyvenime neleisčiau jums pasijusti vienišiems. Žmogui reikia žmonių.. Bet net jei nieko ir nėra šalia, turi judėti toliau. Kad ir kiek verktum, nepaskęsi nuo ašarų, jos tau nepadės. Tik akimirkai nuramins sielą, išvargusią per šimtus kankynės dienų. Juk taip sunku rasti save kažkur, kur niekada neieškojai...
Nematomos, net neegzistuojančios rankos vėl apglėbia per pečius. Žinau, kad jų nėra. Bet man jos reikalingos. tik kad palaikytų. Nors sekundei. Akimirkai.. Nes absoliučiai nieko nėra šalia. Dabar atsimenu, kaip, kai būdavau visai mažulytė, mama prieidavo ir apkabindavusi nuramindavo, kai nusidaužydavau kelį. O dabar net man su ašaromis prašant šito, ji neateina. matyt, viskas kada nors baigiasi. Matyt, ir aš turiu suaugti.
rankos, slystančios per klaviatūrą lyg per niekada nečiupinėtus pianino klavišus meluoja. Kūnas ir siela išsiilgę ramybės, niekaip negali nurimti. Įaudrintos mintys verčia jaustis keistai. norisi, kad viskas būtų netikra. Norisi pagaliau žinoti, iš kur aš, kas aš, ir kas manęs laukia. Bet niekas neduoda atsakymų už dyką.
Aktoriai meluoja žmonėms. Meluoja ir siela, ir širdis, ir protas... Meluoja patys sau. Ne, daugiau nereikia.
"išmokau juoktis širdžiai verkiant, palenkti ašarą veide".. - ateina į galvą girdėtos eilutės. vis aktorių darbas. Vis jų gyvenimas. Ir jie vis meluoja ir meluoja.. Jei taip, gal ir pati tapsiu melage. Sudrumzti vienuolių, mokytojų, draugų protus... man skaudu, kad turiu daryti ir sakyti tai, ko niekada nesakyčiau. Pripratus būti atvirai vis sunkiau taikytis prie kitų. O ar reikia? Klaiki tiesa ar melas į akis? Jei nenori skaudinti?
Rankos suėmusios mane už pečių tik įsivaizduojamos. Aš tai jaučiu, nes pati jas susikuriu, kad nesiilgėčiau. Nesiilgėčiau kažko, ko dar net nepažįstu. Tiesiog vienam būti labai sunku. Jei tik galėčiau, niekada gyvenime neleisčiau jums pasijusti vienišiems. Žmogui reikia žmonių.. Bet net jei nieko ir nėra šalia, turi judėti toliau. Kad ir kiek verktum, nepaskęsi nuo ašarų, jos tau nepadės. Tik akimirkai nuramins sielą, išvargusią per šimtus kankynės dienų. Juk taip sunku rasti save kažkur, kur niekada neieškojai...
Nematomos, net neegzistuojančios rankos vėl apglėbia per pečius. Žinau, kad jų nėra. Bet man jos reikalingos. tik kad palaikytų. Nors sekundei. Akimirkai.. Nes absoliučiai nieko nėra šalia. Dabar atsimenu, kaip, kai būdavau visai mažulytė, mama prieidavo ir apkabindavusi nuramindavo, kai nusidaužydavau kelį. O dabar net man su ašaromis prašant šito, ji neateina. matyt, viskas kada nors baigiasi. Matyt, ir aš turiu suaugti.
rankos, slystančios per klaviatūrą lyg per niekada nečiupinėtus pianino klavišus meluoja. Kūnas ir siela išsiilgę ramybės, niekaip negali nurimti. Įaudrintos mintys verčia jaustis keistai. norisi, kad viskas būtų netikra. Norisi pagaliau žinoti, iš kur aš, kas aš, ir kas manęs laukia. Bet niekas neduoda atsakymų už dyką.
Aktoriai meluoja žmonėms. Meluoja ir siela, ir širdis, ir protas... Meluoja patys sau. Ne, daugiau nereikia.
Komentarai