Ir slysta nuo lūpų žaliais kirminais gintaro buteliai....
Kabėt žemyn galva, prirakintai antrankiais greit pabosta. ir vis žaloji save ikiriom mintim, ką būtum daręs, jei būtum žinojęs, jog šiandien - paskutinė tau likusio gyvenimo diena. Dar vos prieš savaitę pamačiau plakatus su šiais žodžiais ir nė kiek apie tai nesusimasčiau."Šiandien paskutinė tau likusio gyvenimo diena".
Tai tinka visoms dienoms. Visoms iki vienos 365 metų dienoms. Tik ne tai dienai, kai galų gale miršti.
Gerai pagalvojus, savo gyvenimus iššvaistom. Paleidžiam pavėjui lyg saujelę smėlio. Visus sau duotus (~)70 metų sėdim kvadratiniuose kambarėliuose betoninėm sienom ir dirbam daugiausia paslaugų ir prekybos kekšėm už varganus 600 litų per mėnesį. Už juos galime susimokėt už butą ir komunalines paslaugas, likti skoloje dar 100 litų, o pavalgyti susirandam artimiausiuose parlamentarų konteineriuose.
Ir tai žmonės vadina gyvenimu.
Ką daugiau gali daryti? Kitokius ši visuomenė sugniuždo. Filosofus uždaro į psihiatrines, genijus užrakina kalejimuose atėmę visą jų turtą, idėjas ir pinigus. Durnius nuveda į Seimą, kur jie tampa aukšto rango "išminčiais" žinančiais ką daro, ir gaunančius tiek pinigų, kad gali šimtinėmis užpakalius šluostytis. Į mano galvą ateina viena, paskutinė mintis, kuri ir tegali ateit į tokio idiotiško proto paauglės galvą.
Nėra kitos išeities. Prisiplak, įsimaišyk į minią ir tapk vidutinybe, nes ši valstybė, ši tauta, ši šalis kitokių nepripažįsta. Todėl išmesk iš galvos viską. Nesistenk padaryti kažko šaunaus, tyro, gražaus ar įkvepiančio, nes šitam mieste, šitam gyvenime tu nelaimėsi. Taip, gali bandyt, bet galų gale viską suknis bosas - tavo mokyklos direktorius, prezidentas, darbdavys ar dėstytojas.
Tiesiog parduokim visas savo sielas ir dirbkime Šėtonui, nes taip patogiau. Štai ką jie siūlo.
O aš nesutinku. kaip visada. Ar gali iš vis toks kaip aš kažką pasiūlyt ir būt išgirstas? Ne. Nes niekas nesistengia klausytis, ir, po paraliais, kažką daryt, kad pakeistų tai, ką mes turim dabar. O be veiksmų nebus ir pasėkmių.
Greičiausiai net nenutuokiat, apie ką aš čia. Ir gerai, nes ir aš nenutuokiu.
Rašymas to, kas tau guli ant širdies kartais padeda. Gal ne visiškai tai, apie ką galvojau pradėdama rašyt. Gal ne visiškai tai, nuo ko pradėjau. Aš nesigaudau politikoj, bet kišu savo nosį ne į savo reikalus. Ir gerai. Bent jau turiu savo nuomonę.
Tai tinka visoms dienoms. Visoms iki vienos 365 metų dienoms. Tik ne tai dienai, kai galų gale miršti.
Gerai pagalvojus, savo gyvenimus iššvaistom. Paleidžiam pavėjui lyg saujelę smėlio. Visus sau duotus (~)70 metų sėdim kvadratiniuose kambarėliuose betoninėm sienom ir dirbam daugiausia paslaugų ir prekybos kekšėm už varganus 600 litų per mėnesį. Už juos galime susimokėt už butą ir komunalines paslaugas, likti skoloje dar 100 litų, o pavalgyti susirandam artimiausiuose parlamentarų konteineriuose.
Ir tai žmonės vadina gyvenimu.
Ką daugiau gali daryti? Kitokius ši visuomenė sugniuždo. Filosofus uždaro į psihiatrines, genijus užrakina kalejimuose atėmę visą jų turtą, idėjas ir pinigus. Durnius nuveda į Seimą, kur jie tampa aukšto rango "išminčiais" žinančiais ką daro, ir gaunančius tiek pinigų, kad gali šimtinėmis užpakalius šluostytis. Į mano galvą ateina viena, paskutinė mintis, kuri ir tegali ateit į tokio idiotiško proto paauglės galvą.
Nėra kitos išeities. Prisiplak, įsimaišyk į minią ir tapk vidutinybe, nes ši valstybė, ši tauta, ši šalis kitokių nepripažįsta. Todėl išmesk iš galvos viską. Nesistenk padaryti kažko šaunaus, tyro, gražaus ar įkvepiančio, nes šitam mieste, šitam gyvenime tu nelaimėsi. Taip, gali bandyt, bet galų gale viską suknis bosas - tavo mokyklos direktorius, prezidentas, darbdavys ar dėstytojas.
Tiesiog parduokim visas savo sielas ir dirbkime Šėtonui, nes taip patogiau. Štai ką jie siūlo.
O aš nesutinku. kaip visada. Ar gali iš vis toks kaip aš kažką pasiūlyt ir būt išgirstas? Ne. Nes niekas nesistengia klausytis, ir, po paraliais, kažką daryt, kad pakeistų tai, ką mes turim dabar. O be veiksmų nebus ir pasėkmių.
Greičiausiai net nenutuokiat, apie ką aš čia. Ir gerai, nes ir aš nenutuokiu.
Rašymas to, kas tau guli ant širdies kartais padeda. Gal ne visiškai tai, apie ką galvojau pradėdama rašyt. Gal ne visiškai tai, nuo ko pradėjau. Aš nesigaudau politikoj, bet kišu savo nosį ne į savo reikalus. Ir gerai. Bent jau turiu savo nuomonę.
Komentarai