Atsiranda vis dagiau žmonių, su kuriais norisi eiti alaus / vyno / arbatos. Nieko keisto, jei mane ignoruoja, ir aš su tuo susitaikau, nes ne kiekvieną susiradus per veidaknygę ir brūkštelėjus kad galgi hey, būtų įdomu ir einam - ne kiekvienas sutiks išskėstom rankom. Nė vienas. šypt.
ir aš žinau, kad man reikia rašyti, bet aš kaip kokia Idea Vilarino, negaliu rašyti kai šalia yra Žmogus, kai savijauta kartais primena kažką gero ir šilto, t.y. tam tikrą laimę, nors niekada taip ir nesilioviau šlykštėtis žmonėmis ir savimi, ir jų debilizmu ir suvokimu, kad visgi be reikalo save vanoju gėda ir bevertyste. Nėra taip. tiesiog taip lengviau kyla, o ir aš pati susišikusi. Kodėl? Nes šeima, nes alkoholis, nes vaikystė, sako mano psichologė pas kurią jau pusmetį kulniuoju kiekvieną trečiadienį nes supratau, jog dar šiek tiek - ir išprotėsiu. Grįžtu: negaliu rašyt, kai šalia yra Žmogus, nors turėčiau. Todėl norėčiau viską mest ir gyvent viena, bet negaliu. Ir tai kvaila, ir tai drąsko, nes žinau, jog to niekada nepadarysiu.
Juk lygiai tas pats mano galvoje vyksta ir su mirtim ir savižudybe. Tai niekur nedings ir aš visad norėsiu tamsos, bet pasaulis per gražus ir aš per idealistiškai tikiu gerumu ir meile. Ir nekenčiu žmonių. Nekenčiu jų sielų ir padedu joms. Kiek galiu, kiek imanau, į akis nekritikuodama.
Aš šlykšti. Šliužiukė. O taip.
Lyg ir reikėtų ruoštis pirmai mano dėstomai ispanų kalbos pamokai, bet tingiu ir žinau, jau nusiteikiau, jog "susivarysiu", nes dar niekada nesu to darius.
Skaitau savo bakalaurinio medžiagą ir žaviuosi savo tema, žaviuosi simuliakrais kuriuos atrandu, žaviuosi koks netikrs pasaulis, kokia tikrai netikra sau / aplinkai esu aš, kokie yra kiti, aplinkui, ir nebelieka poetikos. Gal ir ačiū dievui.
Galgi.
P.S. Ačiū.
https://www.youtube.com/watch?v=DaPSvhReVwA
ir aš žinau, kad man reikia rašyti, bet aš kaip kokia Idea Vilarino, negaliu rašyti kai šalia yra Žmogus, kai savijauta kartais primena kažką gero ir šilto, t.y. tam tikrą laimę, nors niekada taip ir nesilioviau šlykštėtis žmonėmis ir savimi, ir jų debilizmu ir suvokimu, kad visgi be reikalo save vanoju gėda ir bevertyste. Nėra taip. tiesiog taip lengviau kyla, o ir aš pati susišikusi. Kodėl? Nes šeima, nes alkoholis, nes vaikystė, sako mano psichologė pas kurią jau pusmetį kulniuoju kiekvieną trečiadienį nes supratau, jog dar šiek tiek - ir išprotėsiu. Grįžtu: negaliu rašyt, kai šalia yra Žmogus, nors turėčiau. Todėl norėčiau viską mest ir gyvent viena, bet negaliu. Ir tai kvaila, ir tai drąsko, nes žinau, jog to niekada nepadarysiu.
Juk lygiai tas pats mano galvoje vyksta ir su mirtim ir savižudybe. Tai niekur nedings ir aš visad norėsiu tamsos, bet pasaulis per gražus ir aš per idealistiškai tikiu gerumu ir meile. Ir nekenčiu žmonių. Nekenčiu jų sielų ir padedu joms. Kiek galiu, kiek imanau, į akis nekritikuodama.
Aš šlykšti. Šliužiukė. O taip.
Lyg ir reikėtų ruoštis pirmai mano dėstomai ispanų kalbos pamokai, bet tingiu ir žinau, jau nusiteikiau, jog "susivarysiu", nes dar niekada nesu to darius.
Skaitau savo bakalaurinio medžiagą ir žaviuosi savo tema, žaviuosi simuliakrais kuriuos atrandu, žaviuosi koks netikrs pasaulis, kokia tikrai netikra sau / aplinkai esu aš, kokie yra kiti, aplinkui, ir nebelieka poetikos. Gal ir ačiū dievui.
Galgi.
P.S. Ačiū.
https://www.youtube.com/watch?v=DaPSvhReVwA
Komentarai
Pažįstami dalykai.
anxiety ir porcupine.
Ir taip. Anxiety ir Porcupine. Už viską labiau. Šypt.