cho

kad ir kaip bebūtų keista ir klampu voliotis šioj
vis drėgnėjančioj dvasinio absurdo duobėj
jaučiant, kaip kojos vis giliau klimpsta į žemę
kaip ant galvos krenta grumstas po grumsto
šlampa švarko nugara, kuria esi atsirėmęs
į kapo duobės sieną
ir galvojant
"viskas gerai"
"man čia gera"
net jei gali išlipt. rodos, tereiktų rankas iškelt
jei rodosi - žegnokis, sakytų

sakau

manyje per mažai pašaukimo

sakau

rankos maldai nekyla

sakau

kartais nešvarios panagės
plaukai žemėti
tėra tik iliuzija
make belief

kad nukristų svoris nuo krūtinės
spaudimas
skausmai širdies srity

atsiverstų knygos
pagaliau prisireiktų prisiverst

susikaupt

vaikiška, sakau
iš po palangės šluota iškasus dievo karvytę
geltonu krauju besispjaudančią braškę

žvelgiu savo atspindin, ir (vėl) rodos
kad likau kažkur ankstybėse
kad tik kūnas juda tolyn
kad mintis vis ta pati

tik akys kitokios
tik ant kaktos turiu jau tris raukšles
nuo mąstymo
ar nuo ašarų


va ir vėl.

tarsi neužtektų savo pačios spaudimo,
mėlynų mėnulių ant rankos,
avies, kurios neturiu
tarsi prireiktų dar kažko daugiau
misijai atlikti

kreipiuos pati į save atsakymų

su klaustukais gale


vėl apsiverkiu, kai niekas nemato
nes jau ima darytis gėda dėl savo jautrumo

dėl neveiklumo

dėl pykčio




sveiki. aš esu mokytoja. vos liežuvis apsiverčia. mokytoja. jau tris mėnesius. aš myliu "savo vaikus". ir, dieve, stengiuosi. kai mane teisi, aš tau marčėniškai padeklamuosiu, nes

"nežinau, ar galėsite ten
papasakoti ir apie mano
kūrybą, bet, jei jau paklaus

svarios jūsų nuomonės,
tai, nevyniodamas į debesų 
vatą, sakykite kaip yra

žemiška, žema, nieko
doro, tas pats ir tas pats,
bet juk stengiasi, Viešpatie

kaip jis, tinginys, stengiasi,
iki poezija jį ištiks
parašyt man kas naujo"

ir mane ištinka. ištinka didelis skausmas. negalia. meilė. rūpestis.
mane krečia ir skaudina, ir džiugina. ir verkiu dažniau, nei anksčiau.
iš laimės. iš atsakomybės. iš baimės.
ir tykiai meldžiuos
kad bent dalis mano sielos
sugebėtų jos paliest
(nes negali net apkabint ar paguost, kai kas verkia)

už gerą geru, sako.
o už meilę?
o už rūpestį?
o už šitą milžinišką, mane ryjantį negalėjimą?