aš esu paskutinis mamutas.

manęs galima neieškoti. visus rasiu pati, tarsi savaime išlįsdama iš po žemių.
norėčiau keliauti, bet žinau, kad niekas nepasikeistų.

ir toliau būčiau liūdna, ir pavargusi, ir bejėgė, ir savigraužiška.
tik kitoje vietoje.

noriu tikėti, kad matyti, kad justi progresas.
kad į mane ne taip sunku žiūrėt, kaip anksčiau
kai medūziškai stingdydavau į akmenis ne kitus, bet save

rodos, rankos vis dar tokios pat sunkios


nugara linksta prie žemės


lenk mano medį kol jaunas, sakytų už Vytį pasisakantys žmonės
o aš vis tiek norėčiau kalvelės


galva apsiblausus

bet tai man netrukdo matuoti savo žodžių ir jų sklaidos potencialo

mano vidaus koliziejus vis dar vyksta  kruvinos kovos su nerimu
gražūs, beveik poetiški savęs teismai

besisukantis, it laikrodis tikslus pasiuntimas myriop

(velniop)


ir visgi
tvirtai pasiryžta
nueiti į slemą. net jei abejojama tekstais
net jei abejoju savim

medūziškom rankom lenkiu savo medį kol jaunas
už kalvelę. prieš vytį.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter