The freedom and simple beauty is just too good to pass up..

Šiandien laikas kvepėjo kakava ir alyvomis.. Kvepėjo džiaugsmu. Ir vėju. Laisvės pojūtis galutinai užvaldęs sąmonę po truputi tirpsta. Lėtai išsivadėja, kaip ilgą laiką atsuktame butelyje paliktas gazuotas limonadas. Ir vėliau niekas nebenori jo gerti. Taip ir laisvės pojūtis nesugrįžta, kol nenusiperki naujo limonado buteliuko.

Kai kas neturi iš ko jo nusipirkti. Kai kam jo net nereikia. Nes savaime jie jaučiasi laisvi. Jiems nereikia lipti ant daugiaaukščių stogų, kad pajustų vėją, taršantį jų plaukus, glostantį odą... Jie jį jaučia čia, ant žemės. Jie atrodo laimingi, lyg žmonės senose, nespalvotose fotografijose. Jie tiesiog laimingi. Laimingi, kad gyvena.

Dabar kambary tvyro paprasta tyla. Jokios muzikos. Taip būna labai retai.. beveik niekada. Tikriausiai dar nesijaučiau taip kvailai. Tokia pasimetus... Ir galvoju. Kiek žmonių klausėsi tokių pačių dainų? Kiek žmonių lietė ir skaitė tas pačias knygas, kurias skaitau aš? Juk elementaru, kad aš ne pirmoji. Ką jie jautė jas skaitydami, klausydamiesi tų kūrinių? Staiga pasijuntu tokia bevertė ir niekinga.

Ir vienintelis dabar galvoje ir širdyje skambantis klausimas: ar gali matyti tai, ką dabar matau aš?