Šią naktį dangus muiluotas.
Stoviu prie palangės ir žiūriu į prabėgančias valandas...
Kaip dienas.
Dangus ima rausvėt.
O paskui ir žalsvėt, mėlynėt...
O aš vis stoviu.
Kažkur lyg pro širmą lyja lietus.
Grožį gali matyt tik šalia mylimo žmogaus.
Todėl dangus nėra gražus.
Todėl čia nieko nėra gražaus.
Žvelgiu į pasaulį. Į tuos virš mano namo stogo kabančius elektros laidus. Į medžius apačioje. Į obelis, kriaušes ir slyvas, vos už poros žingsnių. Žiūriu ir jaučiu.
Kaip niekada tikras jausmas. Grožio sąvokos reikšmė pakibusi ore. Atrodo, ištiesi ranką, ir galėsi pačiupinėt. Taip arti.. ir taip toli. Taip tolima. Tokia tolima, lyg tikrovė. Lyg kiekvienas iš mūsų. Ir artimas ir tolimas vienu metu.
Vakaro vėsa ramina. Tušti aerodromo pastatų skliautai, ir aidintys žingsniai... O, kad žinočiau kieno jie! Bet juk žinau... Jie mano pačios. Ir lyg per sapną einu, ir klausaus savo žingsnių. O jie vis aidi... Kaip nesibaigianti pasaka. Pasaka apie pasaulį, ir virš mano namo kabančius elektros laidus. Ir medžius apačioje...
###
Kodėl rašau būtent taip? Kodėl gilinuosi į save, į kitus? Kodėl? Prisimenu paskutinę rašliavą: "Klausimai be poezijos, atsakymai - klaustukais". Ir suprantu, kad kalbu apie būtent dabar. Apie šią akimirką. Apie vidinę būseną, kurios niekaip negaliu perteikti. O ar kada nors galėsiu?..
Komentarai