Saulė, pasaulis... Viskas sukasi savom orbitom. Į galvą atėjo Mintis. Ant mano mažojo piršto viršūnėlės (max 1 cm2 [kvadratinių]) yra dešimtys tūkstančių pasaulių. Milijonai miestų, nesuskaičiuojami gyvybių skaičiai, net neįsivaizduojantys apie šalia esančių būtybių egzistavimą. Greičiausiai, ir męs gyvenam pasauly, ir net nesuvokam, kad aplink mus plyti milijonai kitų, nenumanančių apie vieni kitų egzistenciją, pasaulių.

PaSaulis. Po Saule. tai iš to męs kilom? Iš saulės? Argi? Vandens?... Kas žino? Niekas. Saulė? Vanduo? Mes? Ne. Žino Jis. Dievas. Ne bažnyčia. Dievas. Dievas nėra religija. Saulė ir vanduo nėra gyvybė. Męs nesame kažkas. Męs nesame dulkės. Iškyla klausimas: kas męs?

Orangutano žvilgsniu žvegiu į monitorių. Ir matau dvi žmonijos ateitis.
a) Męs tapsim kyborgais ar kažkuo panašiu. Neliks žmogaus. Liks mašina.
b) Grįšim į pirmykštę savo būtį - orangutanus.
Labiausiai vykusi A ateitis.
Visi prisirišę prie daiktų. O jie man jau lipa per gerklę. Nieko gyvenime nebelieka tikro. Viskas dirbtina ir nenatūralu. Kvailai apgaulinga. Net žmonės ant savo veidų stengiasi nupaišyt dirbtines kaukes.
Ir staiga, iškyla klausimas...
Kaip bernužėliai, bučiuodami visas tas prisipudravusias Miss Tobulybes, neužsikosa?

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter