BeprotybėbeprotybėBEPROTYBĖ.

"išprotėja pasaulis
ir spalvos ištirpsta
stiklinėj vandens.
tu negerk jo, negerk,
nes ir pats išprotėsi
apsvaigdamas nebūtimi.
nusirenk lig širdies
ir nešok idiotams striptizo
klupdamas kančios papėdėje.
tik neatsiduok pasaulio motinai,
nes išnyksi
atsigėręs
išprotėjusio vandens."

Matyt, prisirijau aš to vandens. ji pasakė: "Vaikštai nei gyva, nei mirusi". Panašiai ir jaučiuosi. Nepilnavertė, sudėtingo mastymo ir mažo proto žmogus, po truputį šliuožiantis nuo stogo savo pačios pasidarytame gyvenime ir tikintis, kad "pats save pagimdė".
Vaizdiniai, kurių mano galvoje jau apsčiai. manau, šitą klejonę galima pavadinti "Beprotės dienoraščiu", mat aš po truputį išprotėju. mėlyna. pilka. mėlyna. Pilka. mėlynai pilka akis. Kaip driežo. Ir vis mirga mirga mirga.... Pilka, mėlyna, pilka, mėlyna, žalia, pilka, mėlyna..... Dryžiais ir dryžiais. Iš žando galo plaukas. Ilgas plaukas. Plaukas žalias - mėlynas, žalias mėlynas, kaip kokiam laimės rate. Laimėsi - viskas. Praloši - nieko. Stengtis ir mokytis, netektis ateityje, kas ten, kur niekas nebuvo?
Iš kažkur atsklinda mokytojų kalbos, kurios šiandien vos eina per miglą, apgobusią mano smegenis. O man kažko liūdna ir graudu, ir skaudu, ir dar daug daug kvailų ir nepaaiškinamų dalykų. jaučiu, kaip kažkas ropoja [per nugarą. Bet net to negaliu pasakyt tiksliai. Matyt, ten prakaito lašas. Aš mirštu - frazė, nepaliekanti manęs visą dieną. Aš gęstu pačioje savyje. dingstu, tirpstu, kaip sudėtinės medžiagos vandenyje. esu priversta daryt kažką, ko nesuprantu, nemoku ir negaliu. Kažkur ten, kur turi būt Adomo obuolys, įsitaiso jau daug dienų nepaliekanti nuojauta kažko, kas dar tik bus. Bet aš bijau. Klaikiai bijau, ir ta mintis pradeda traukyti mano vidurius, nugaros raumenis, priversdama mane drebėt. ir visa tai vyksta, bet niekas nepastebi, net aplinkui marširuojanti mama. Kokie mes vis dėlto dviveidžiai...

nusvyra rankos kaip iš seno ruskių filmo
už durų girdisi senų kareivių žingsniai
bet mano kambary tylu tylu
jie įsiverš čia kaip į seną rūsį
pasiims mane
kažkaip gal taip kaip jiems reikės
ir ištąsys po gabalėlį po visus namus
kad paskui kas nors galėtų juos surinkt
išnešt gal pasilikt o gal
jei geresnės širdies
sudėt visus nervus ir odos trupinius į dėžę
užkast kur nors kieme ar patvory
kur kitame gyvenime pati
suradus išsikasčiau
ir išsišiepusi tikėčiau
kad tai -
dinozauras