Aklas vėjas
Jie masažuoja man kojas. Savo ausimis karpo jau pageltusius nagus ir depiliuoja blakstienas... Aš pasilydau tarp savo veido klosčių, kurių veisiasi vis daugiau ir daugiau... Jos dalijasi, krenta ir klykia iš sielvarto. Jie neatėjo.Drebančios rankos su artrito išsukiotais pirštais pakelia vandens stiklinę. Juodojoje skylėje kuria tapo mano burna pranyksta korėtos ir birios tabletės, susuktos iš nesibaigiančių kokaino klodų... Prieš akis sušvinta karvės akys, pavandenijusios ir tokios aiškios. Jos nežiūri į mane - žiūri į mano sielą. Ir aš noriu paklaust - ką matai?
Ji tyli. Aš irgi tyliu.
Jau seniai.
Giliai.
Tyliu.
Ji tyli. Aš irgi tyliu.
Jau seniai.
Giliai.
Tyliu.
Komentarai