1 new message

Ji atsikėlė.

Ji pavalgė.

Ji išgėrė kasdieninę vaistų porciją.

Ji priėjo prie lango.

Ji žiūrėjo kaip sninga.

Ji gailėjosi ir bijojo.

Cha. Viskas vyksta lengvai ir su šypsena. Ruošiuos dingt pasivaikščiot, bent porai valandų. Namai žlugdo mano dvasią. Noriu muzikos, gitaros, daug sniego ir laisvės. Žinau, žinau, "su manim kažkas negerai". Bet, kadangi jau supratau, kad esu ekstravertė ir intravertė vienu metu, tvarkausi taip pat pati.
Ekstravertė - nes sumautai reiškiu emocijas. "Visada ir visur išsišiepus.... Nebent žvilgsniu prigaunu susimasčiusią". Intravertė - nes daug ką išgyvenu pati sau, viduje. todėl beveik drąsiai sakau, kad esu dviveidė. Vieniem rodau vieną, o sau ką kitą.
Žmonės užburia žvilgsniu. Eini ir žvelgi į tamsius ir nuo šalčio paraudusius jų veidus, su nuleistom akim. "Pakelkit galvą" - nori jiems pasakyt. (kodėl blogger'is aiškina, kad tokio žodžio kaip 'jiem' ir 'nuleistom' nėra?????). Bet žinai, kad negali jų ištraukt iš visko, į ką jie yra įklimpę. Ir šiaip - jiems lengviau. Telieka eit ir praeit... Nieko nepadarysi.
Kodėl pridėlioju citatų, kurias mano protas įsimena kaip daugybos lentelę? Ar jos kuo nors padeda? Klausimas. Ir dabar sėdžiu be nuomonės. Sunkiai atsidūstu. Ir šypsausi Hario Poterio knygų nugarėlėms. kodėl kartais būna taip, kad viską žinai, bet negali to parašyt? Įdomu. Matyt, principas tas pats - mintys išreikštos žodžiais praranda didingumą.
Ir gal todėl atsiranda baimė jas reikšt.