Keista.

Mes vėl sėdėjom ir žiūrėjom vienas į kitą, į vieną tašką kažkur tarp mus skiriančios erdvės, taip ir nejusdami, kad žvelgiam vienas į kitą.
O aš tylėjau.
O tu tiek daug šnekėjai.
O aš apsimečiau, kad klausau.
Nors iš tikrųjų ir klausiau.
Tavo balso tembro kaip muzikos.
Visada.

Geriau neklausk, kas atsitiko. Aš pasakysiu, kad nieko. Visada. Nes aš nesuprantu, kaip viskas buvo, kaip viskas bus. Kodėl yra taip, kaip yra. Kodėl buvo taip, kaip buvo. Ir kodėl vis dar žvelgiu į tą tašką erdvėje, nuo kurio jau niekas nebepriklauso.
Nes jo jau nebėr.