Mes suprantam pasaulį.
Iš tikrųjų aš nemiegu. Tik žvelgiu į tamsą pusiau prakerktomis akimis ir bandau vaizduoti save kaip miegantį individą.
Aš nevaikštau su draugais. Tik prisiplaku prie pašaliečių, ir jie niekada nesupranta, kad tai dėl to, jog nestovėčiau nuošalyje.
Aš niekada nepykstu. Tik liūdžiu dėl kelią man pastojusių įvykių, ir tai pateikiu kaip pykti, nes iš tikrųjų pykti nemoku.
Aš niekada neliūdžiu. Bet depresuoju, nes liūdesys mano kūnui yra per silpna emocija.
Aš niekada nesidžiaugiu. Bet trykštu laime dėl smulkmenų ir branginu akimirkas, nes rytoj galiu jų neturėt.
Aš niekada nežvengiu. Tik juokiuosi visa siela stengdamasi džiaugtis tuo ką turiu.
Aš niekada neapsimetinėju. Ir gal tai vienintelis teiginys, kuriam nereikia priešinamojo ar aiškinamojo jungtuko. Supratau, kad verčiau nekalbėsiu. Nes kol nepraveriu burnos, niekas nesivargina jos pravert. Tuomet gal geriau ir nereikia. Pasilikit savo gliukozę sau.
Jis žvelgė į mane ir po nosimi šnibždėjo:
- Kodėl neatsimerki?... Kodėl?
O aš miegojau atmerktom akim, ir stulpu žvelgiau į jo akis man prie pat žando. Jutau vėją pro atdarą langą, kuris turėjo reikšt jo alsavimą. Bet paskui atsimerkiau. Kambarys buvo vienas.
Jis sėdėjo priešais mane sukryžiavęs kojas ir klausėsi, kaip žiūriu į jį. Mačiau, kad jis nervinasi. Ir mes nervinomės kartu. Tik greičiausiai dėl skirtingų priežasčių.
Aš nevaikštau su draugais. Tik prisiplaku prie pašaliečių, ir jie niekada nesupranta, kad tai dėl to, jog nestovėčiau nuošalyje.
Aš niekada nepykstu. Tik liūdžiu dėl kelią man pastojusių įvykių, ir tai pateikiu kaip pykti, nes iš tikrųjų pykti nemoku.
Aš niekada neliūdžiu. Bet depresuoju, nes liūdesys mano kūnui yra per silpna emocija.
Aš niekada nesidžiaugiu. Bet trykštu laime dėl smulkmenų ir branginu akimirkas, nes rytoj galiu jų neturėt.
Aš niekada nežvengiu. Tik juokiuosi visa siela stengdamasi džiaugtis tuo ką turiu.
Aš niekada neapsimetinėju. Ir gal tai vienintelis teiginys, kuriam nereikia priešinamojo ar aiškinamojo jungtuko. Supratau, kad verčiau nekalbėsiu. Nes kol nepraveriu burnos, niekas nesivargina jos pravert. Tuomet gal geriau ir nereikia. Pasilikit savo gliukozę sau.
Jis žvelgė į mane ir po nosimi šnibždėjo:
- Kodėl neatsimerki?... Kodėl?
O aš miegojau atmerktom akim, ir stulpu žvelgiau į jo akis man prie pat žando. Jutau vėją pro atdarą langą, kuris turėjo reikšt jo alsavimą. Bet paskui atsimerkiau. Kambarys buvo vienas.
Jis sėdėjo priešais mane sukryžiavęs kojas ir klausėsi, kaip žiūriu į jį. Mačiau, kad jis nervinasi. Ir mes nervinomės kartu. Tik greičiausiai dėl skirtingų priežasčių.
Komentarai