Dvidešimt skaičių ir nieko naujo.
Išleiskit mane į pasaulį, pasakiau jiems vos gimusi. Jie suėmė mano rankas ir paleido pasroviui Nemunu, iki pat Baltijos jūros.ten sulaukiau pilnavertiškumo ir vienatvės antplūdžio. Mane mokė tėvas Dangus ir motina Mėlynė Kopa. Aš išėjau. Ar daug tėvų turėjau? Ir visus palikau likimo valiai, suvaržydama laukimu iki pat mirties ir atodūsio - to karšto ir vienintelio, mirtino, kuriuos miško elfai kaupia į stiklainius nuo lembaso duonos.
Ne mano protui buvo suprasti šaltų pirštų reikšmę ant savo skruosto. Išėjusi aš jų ieškojau. Klupdama ir laužydama savo menkavertį kūną į šimtus gabalėlių, vis reikalaudama, vis trokšdama, vis labiau gailėdamasi. Išmėčiau jį po visą pasaulį. Ir nieko neradau.
Aš užmigau apgirtusi nuo iš mano sapnų besiveržiančio dar neišrasto metų laiko aromato. O kai pabudau pajutau juos. Pirštus! Jie išrašė mano kūną tūkstančiais metų. Milijonais žodžių ir paslapčių. Jie pasiliko kartu su manimi, tik trumpam. Kad atsigaučiau. Kad nurimčiau. O paskui išėjo.
Greitai išsekiau ir aš. ieškoti kažko, kas pakeistų senų šaltų pirštų subraižytą širdį.
Ir radau.
Miestą. Saulę. Skrydį.
Laisvę.
Tada nebuvo pavasario, kad kaip dabar. Tada nebuvo taip bloga, kaip dabar. Tada mano pirštai nebuvo pageltę nuo prasto tabako. Galėdavau pridėt ranką prie gelstančių lapų - jos visai nesimato... Ir stovėdavau - berankė. Šiuo metu valanda iš valandos, viena iš dienos - košiu vėju savo sielą. Šaldau sielvarto ir laimės likučius tikėdamasi, kad jie atgims, kaip kad iš po sniego visada išlenda snieguolės artėjant pavasariui.
Aš jau seniai išėjau iš proto. Kas vakarą taikau žvilgsniu ir atakuoju naujas mėnulio erdves, žvaigždių plotmes, kur niekada netirpsta saldus sniegas - cukrus. Kur visada būna minus trisdešimt šeši laipsniai celsijaus, kur gyvuoja vizija apie ilgus baltus iš šaltus - gyvus - pirštus.
Mama, ar aš pasveiksiu?
Ne mano protui buvo suprasti šaltų pirštų reikšmę ant savo skruosto. Išėjusi aš jų ieškojau. Klupdama ir laužydama savo menkavertį kūną į šimtus gabalėlių, vis reikalaudama, vis trokšdama, vis labiau gailėdamasi. Išmėčiau jį po visą pasaulį. Ir nieko neradau.
Aš užmigau apgirtusi nuo iš mano sapnų besiveržiančio dar neišrasto metų laiko aromato. O kai pabudau pajutau juos. Pirštus! Jie išrašė mano kūną tūkstančiais metų. Milijonais žodžių ir paslapčių. Jie pasiliko kartu su manimi, tik trumpam. Kad atsigaučiau. Kad nurimčiau. O paskui išėjo.
Greitai išsekiau ir aš. ieškoti kažko, kas pakeistų senų šaltų pirštų subraižytą širdį.
Ir radau.
Miestą. Saulę. Skrydį.
Laisvę.
Tada nebuvo pavasario, kad kaip dabar. Tada nebuvo taip bloga, kaip dabar. Tada mano pirštai nebuvo pageltę nuo prasto tabako. Galėdavau pridėt ranką prie gelstančių lapų - jos visai nesimato... Ir stovėdavau - berankė. Šiuo metu valanda iš valandos, viena iš dienos - košiu vėju savo sielą. Šaldau sielvarto ir laimės likučius tikėdamasi, kad jie atgims, kaip kad iš po sniego visada išlenda snieguolės artėjant pavasariui.
Aš jau seniai išėjau iš proto. Kas vakarą taikau žvilgsniu ir atakuoju naujas mėnulio erdves, žvaigždių plotmes, kur niekada netirpsta saldus sniegas - cukrus. Kur visada būna minus trisdešimt šeši laipsniai celsijaus, kur gyvuoja vizija apie ilgus baltus iš šaltus - gyvus - pirštus.
Mama, ar aš pasveiksiu?
Komentarai