Ant galvos jai krito plytos. O ji tiesiog sėdėjo po tuo šaltu lietumi nesuprasdama savo paskirties, savo vietos, nerasdama savo erdvės. Laukdama, kad į duris pasibelstų Laikas ir išvestų iš nesibaigiančio monotoniško kapsėjimo. Iš Jahvės transo, priverstinio gyvio jos galvoje.
Durys - tai oras. Sienos susipynę savo netikrumu metaforiškomis mintimis ribojo jos sielą. Transe ji sapnavo žaltį. Besirangantį ant josios kaklo lyg nevilties gijos. Glamonėjantį, nepavojingą, žudantį jos kojas tyliomis maldos minutėmis.
"Tai Jahvė" - sakė ji man vieną vakarą. "Tai spalvotas mano pačis tyloje skambantis garsas, kuris man šnibžda tiesą - ne garsas skamba tyloj, o tyla garse. Ji - spengianti, ji - graužianti, ji - visagalė baltuma užliejanti mano suspaustą protą". Tai Jahvė. tai - žaltys per sapną, paakiau jai.
Bet ji tik nusijuokė. Amt galvos krentant lietaus palikuonims ji tyliai mirkė save netikrose sienose. tarp durų stovėjo nei Dievas, nei jahvė. Laukė plikomis akimis raižydamas žalią dangų.




vokiečių kalba. Ar ne per gerai, kaip Jahvei?


Ir tiltas.
Ir noras.
Noriu tos vienos sutrūnijusios cigaretės, degtuko ir stogo.
Noriu, kad mano gyvenimas būtų nesibaigiantis šiandieninis ėjimas namo.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter