Aš sėdėjau viena baltame kambaryje, ant kėdės. Nuo sienų baltumo skaudėjo akis, o Jie vis dar nesirodė. Šone buvo veidrodis - permatomas stiklas, tik iš kitos pusės, tik Išrinktiesiems, kurie gali stebėt mane kaip žiurkėną narvelyje. Laikrodis tiksi ant sienos. Jie skaičiuoja laiką. Aš skaičiuoju laiką nuo tos minutės, kai čia atsiradau iki tos, kol Jie įeis pro duris už mano nugaros. Iki tos minutės, kada liausiuos skaičiavusi ir negalėdama apsiginti turėsiu atsakinėt į Jų beverčius klausimus. Jie puls mane iš už nugaros - kaip negarbinga! O tas vedantis iš proto laikrodis, tiksintis į kraują kaip metronomas.. Vis nepaliaujantis skaičiuot sekundžių, kurios jau nieko nereiškia, kaip ir nuo baltumo paraudusios akys.
Nesupratau, kaip suvokiau, jog visa mano baltuma susilieja su sienom. Ir tie žmonės - Išrinktieji už veidrodinio stiklo kitoj jo pusėj - temato susivėlusią galvą palinkusią virš juodo stalo. Kaip kažkada buvo juokinga. Susivėlusią. Kažkada tai buvo svarbu. Kad kažkieno plaukai nebūtų susivėlę. Tai mokyklos tuoaleto veidrodis ir kiekviena pertrauka, praleista laukiant kažko, ką vadinau draugais. Jos šukuodavosi savo ilgus geltonus plaukus prieš tokį patį veidrodinį šleifą. Kaip viskas buvo gražu ir paprasta. Jos juokdavosi.
Skaičiuoju medines rieves ant stalo, riebiai uždažytas juodais dažais. Nuolatinis suknisto metronomo ciksėjimas veda iš proto... Jie jau sakė, kad aš išėjusi. Ir dabar Jie žiūrėjo į mane iš už Išrinktųjų sienos, matė mane išeinančią. Koks kankinantis laukimas.
Kojos sustingo. Atsistojusi imu vaikščioti, vis dar nuleista galva. Ant baltų grindų dar daugiau rievių. Naujų kelių. Gal net gyvenimų. Kiek prieš mane sėdėjo šitam kambary? Kiek jie turėjo pasirinkimų? Daugiau nei aš. Aš neturiu nei vieno iš jų. Sudribusi į kampą imu vedžioti tuos pasirinkimus gyslotom melsvom rankom. Stebėt duris kitam kambario gale. Nežiūriu į veidrodį. Išrinktieji manęs nemato. Pagaliau Jie nebesijaučia kaip dievai, galintys valdyt kiekvieną mano judesį. Dabar aš verčiu Juos laukt, kada išlysiu Jiems iš už nugaros ir karštu alsavimu į sprandą priminsiu apie savo pasirinkimus.
Nesupratau, kaip suvokiau, jog visa mano baltuma susilieja su sienom. Ir tie žmonės - Išrinktieji už veidrodinio stiklo kitoj jo pusėj - temato susivėlusią galvą palinkusią virš juodo stalo. Kaip kažkada buvo juokinga. Susivėlusią. Kažkada tai buvo svarbu. Kad kažkieno plaukai nebūtų susivėlę. Tai mokyklos tuoaleto veidrodis ir kiekviena pertrauka, praleista laukiant kažko, ką vadinau draugais. Jos šukuodavosi savo ilgus geltonus plaukus prieš tokį patį veidrodinį šleifą. Kaip viskas buvo gražu ir paprasta. Jos juokdavosi.
Skaičiuoju medines rieves ant stalo, riebiai uždažytas juodais dažais. Nuolatinis suknisto metronomo ciksėjimas veda iš proto... Jie jau sakė, kad aš išėjusi. Ir dabar Jie žiūrėjo į mane iš už Išrinktųjų sienos, matė mane išeinančią. Koks kankinantis laukimas.
Kojos sustingo. Atsistojusi imu vaikščioti, vis dar nuleista galva. Ant baltų grindų dar daugiau rievių. Naujų kelių. Gal net gyvenimų. Kiek prieš mane sėdėjo šitam kambary? Kiek jie turėjo pasirinkimų? Daugiau nei aš. Aš neturiu nei vieno iš jų. Sudribusi į kampą imu vedžioti tuos pasirinkimus gyslotom melsvom rankom. Stebėt duris kitam kambario gale. Nežiūriu į veidrodį. Išrinktieji manęs nemato. Pagaliau Jie nebesijaučia kaip dievai, galintys valdyt kiekvieną mano judesį. Dabar aš verčiu Juos laukt, kada išlysiu Jiems iš už nugaros ir karštu alsavimu į sprandą priminsiu apie savo pasirinkimus.
Komentarai