Kai įmerki savo susiraukšlėjusias nuo chemikalų rankas į tą šaltą vandenį, kuriame maudėsi šimtai kitų, prieš tave ėjusių, išnyksti. Susigeri į nublukusius, kadaise baltus rakšluosčius virtusius senais škurliais. Niekas nebando jų pakeisti. O kam gi reikia... Niekas iš čia neišeina. Na, gal tik kada ne kada, kai mirties numeris nuo pilvo jau seniai būna nusitrynęs, kai kirmėlės sugraužia kaulus aptempusią odą ir visi, kas tave niekino, būna paleisti atgal į tą vietą, vadinamą pasauliu.
Iš karto po maudynių jie tau pasiūlo vyno. "Kraujo" - pagalvoji išvydęs po tos baltumos veriančiai raudoną spalvą. Ir išgeri lygiai keturias taures. O jeigu ne, vistiek išgersi. Geruoju girdo, nemuša, nes jau nebejauti smūgių į kaklą. Tenori apsikabinti kojomis rankas ir rypaudamas linguoti kampe. Beprotis, sakai? Mes čia. Už Tavo nugaros. Visi tie, kurie išėjo iš proto. Jauti mus? Alsuojam Tau į kaklą kai miegi, kai laimingas laikai Tau brangaus žmogaus ranką, net tada, kai, atrodo, esi miręs.
Mes gyvenam baltam pasauly. Nieko daugiau, tik kraujuojančios akys nuo baltumos. Ir panikos jausmas, kai būni uždarytas tamsiame mažame kambaryje. Ne, minkštų sienų ten nėra. Knygos meluoja. Kodėl jose viskas taip gera, taip džiugu? Aš irgi skaitau. Kartais. Tada viskas atrodo ne taip absurdiška. Ypač pokalbiai su psichologais ir arkliškos vaistų dozės prieš miegą, po valgio, prieš valgį ir per jį, tik pramerkus akis ir per maudynes. Ir visą laiką - beprotis.
Jie moko mus gyventi. Jie yra tie mokytojai, kurie mėgsta nepriekaištingus namų darbus. Jie tokie. Jų dalykas svarbiausias. O Didžioji Kinų siena tarp jų ir mūsų - nesugriaunama, neįveikiama kaip pats Pasaulis. Mes esam tie, kurie turi viską žinoti. Kurie turi patys rasti priežastis.
Aš radau. Priežastį. Kodėl mes čia. Miela mano drauge, mes čia todėl, kad nesiilsim. O reikėtų.
Pailsėti.
nuo
beprotybės
[Gyvenimo].
Iš karto po maudynių jie tau pasiūlo vyno. "Kraujo" - pagalvoji išvydęs po tos baltumos veriančiai raudoną spalvą. Ir išgeri lygiai keturias taures. O jeigu ne, vistiek išgersi. Geruoju girdo, nemuša, nes jau nebejauti smūgių į kaklą. Tenori apsikabinti kojomis rankas ir rypaudamas linguoti kampe. Beprotis, sakai? Mes čia. Už Tavo nugaros. Visi tie, kurie išėjo iš proto. Jauti mus? Alsuojam Tau į kaklą kai miegi, kai laimingas laikai Tau brangaus žmogaus ranką, net tada, kai, atrodo, esi miręs.
Mes gyvenam baltam pasauly. Nieko daugiau, tik kraujuojančios akys nuo baltumos. Ir panikos jausmas, kai būni uždarytas tamsiame mažame kambaryje. Ne, minkštų sienų ten nėra. Knygos meluoja. Kodėl jose viskas taip gera, taip džiugu? Aš irgi skaitau. Kartais. Tada viskas atrodo ne taip absurdiška. Ypač pokalbiai su psichologais ir arkliškos vaistų dozės prieš miegą, po valgio, prieš valgį ir per jį, tik pramerkus akis ir per maudynes. Ir visą laiką - beprotis.
Jie moko mus gyventi. Jie yra tie mokytojai, kurie mėgsta nepriekaištingus namų darbus. Jie tokie. Jų dalykas svarbiausias. O Didžioji Kinų siena tarp jų ir mūsų - nesugriaunama, neįveikiama kaip pats Pasaulis. Mes esam tie, kurie turi viską žinoti. Kurie turi patys rasti priežastis.
Aš radau. Priežastį. Kodėl mes čia. Miela mano drauge, mes čia todėl, kad nesiilsim. O reikėtų.
Pailsėti.
nuo
beprotybės
[Gyvenimo].
Komentarai