O mano paklaikęs tirolieti, Toni Fabro.
Taip, tai aš.
Ne, jau nieko neturiu.
Tik tą cigaretę kišenėj.
Tik tą stogą virš lango. Ir dangų. Virš galvos(?). Virš minčių.

O mano padūkęs tirolieti, Toni Fabro.
Jau pavargau žiūrėt.
Į Tavo plaukus, netikrumą, stingstantį laike.
O ne, ne visada.
Tik kartais.

O mano kvailas, kvailas tirolieti, Toni Fabro...
Taip, ant to pačio stogo.
Taip, ir ta liūdna cigaretė.
Tos keistos aukštos mintys - kaip dangus.
O taip. Ne, ne...

Galų gale, ir ką daryt, jei jau nemoku būt švelnia, kaip priekaištaujat. O ką, jei niekas manęs ir nemokė tokia būt. Ir jau sakiau jums tai. Lyg katorgininkai teisiat, teisiat... Palikit viską. Kas iš to. kas iš to... Tik 33 valandom per daug. Ir slegia taip - jau visiškai nekasdieniškai. Jauties užgožtas ir klipatų klipačiausias.
Ir jau nebesijauti savas. Žinai, kad turėtum būti labiau labesnis, nei buvai lyg šiol. Bet net tada, kai liūdnos cigaretės ilsisi tavo striukės kišenėje, negali. Ir nori lėkt ant šito stogo, ir nori nuskrist, nori kad dingtų katorgininkėlio nešvelnumas... O jeigu niekas nemokė? Kas tada?

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter