Žmonės... Žmonės! Jie tokie keisti toje vietoje, kur aš gyvenu.
Kartais jie gali tik atrodyti kaip žmonės, o viduje būti nežmoniški. Kartais. Taip, tai būna kartais. Tais pačiais kartais jie gali elgtis nežmoniškai, o viduje būti šilti, užguiti ir tokie pamišę dėl trokštamo švelnumo.Tai tie žmonės, kurie atrodo liūdni, bet viduje šypsosi, ir tie žmonės, kurie juokiasi, o širdyje verkia. žmonės liepiantys man nesinervinti dėl nesėkmių. Vietoj to jie švelniai pašnibžda man į ausį patarimą: graužk baronkas...Tie žmonės apsupa Tave ratu, ir siūbuoja, siūbuoja į šonus, leisdami tau plaukti ar kovoti, kristi ar keltis, būti sutryptam, vilnyti su minia, ar trypti kitus... Ta minia - ji gali tiek daug!
Jie - tie žmonės - keliasi kartu su manimi. Per pusryčius jie visi būna rausvi. Gal todėl, kad diena tik prasideda? Gal todėl, kad jie dar nespėjo žengti nė mylios iš tų, kurias dar tik žengs. Per jūras, iki begalybės, iki visatos. Jie valdo ugnį ir vandenį, ir labiausiai mėgsta šviesią manų košę su stikline pieno. šiek tiek braškių uogienės... tai tokie žmonės (ir tik dabar susimasčiau... ar jie tik žmonės), kurie tyliai šypsosi dienai einant rudieniop. Jie tyliai gyvena savo varguose ir menkuose džiaugsmo lašeliuose. Jie tyliai myli, tyliai nemėgsta. Ne, ne nekenčia, Tik nemėgsta.
Tokie įvairūs tie žmonės. Ir net dabar, bėgant pavasarėjančiai dienai, po truputį merkiasi jų žilos akys. Jie atsijungia - grįžta ten, kur mes gyvenam. Į tuos baltus kambarius, nugairintus vėjo. Prieš miegą dar išgeria simbolinę taurę vyno, ir miršta... Kad kitą dieną vėl galėtų išskrist už mylių. kad vėl galėtų valgyt šviesią kaip tie kambariai košę su balta stikline pieno. Ir kad rudieniop galėtų tyliai šnabždėt: "Aš myliu".
Kartais jie gali tik atrodyti kaip žmonės, o viduje būti nežmoniški. Kartais. Taip, tai būna kartais. Tais pačiais kartais jie gali elgtis nežmoniškai, o viduje būti šilti, užguiti ir tokie pamišę dėl trokštamo švelnumo.Tai tie žmonės, kurie atrodo liūdni, bet viduje šypsosi, ir tie žmonės, kurie juokiasi, o širdyje verkia. žmonės liepiantys man nesinervinti dėl nesėkmių. Vietoj to jie švelniai pašnibžda man į ausį patarimą: graužk baronkas...Tie žmonės apsupa Tave ratu, ir siūbuoja, siūbuoja į šonus, leisdami tau plaukti ar kovoti, kristi ar keltis, būti sutryptam, vilnyti su minia, ar trypti kitus... Ta minia - ji gali tiek daug!
Jie - tie žmonės - keliasi kartu su manimi. Per pusryčius jie visi būna rausvi. Gal todėl, kad diena tik prasideda? Gal todėl, kad jie dar nespėjo žengti nė mylios iš tų, kurias dar tik žengs. Per jūras, iki begalybės, iki visatos. Jie valdo ugnį ir vandenį, ir labiausiai mėgsta šviesią manų košę su stikline pieno. šiek tiek braškių uogienės... tai tokie žmonės (ir tik dabar susimasčiau... ar jie tik žmonės), kurie tyliai šypsosi dienai einant rudieniop. Jie tyliai gyvena savo varguose ir menkuose džiaugsmo lašeliuose. Jie tyliai myli, tyliai nemėgsta. Ne, ne nekenčia, Tik nemėgsta.
Tokie įvairūs tie žmonės. Ir net dabar, bėgant pavasarėjančiai dienai, po truputį merkiasi jų žilos akys. Jie atsijungia - grįžta ten, kur mes gyvenam. Į tuos baltus kambarius, nugairintus vėjo. Prieš miegą dar išgeria simbolinę taurę vyno, ir miršta... Kad kitą dieną vėl galėtų išskrist už mylių. kad vėl galėtų valgyt šviesią kaip tie kambariai košę su balta stikline pieno. Ir kad rudieniop galėtų tyliai šnabždėt: "Aš myliu".
Komentarai