Coldplay - Violet hill

Mano galva pašėlusiu greičiu apsisuko tris šimtus šešiasdešimt laipsnių ir sustojusi grįžo Grįžulo ratais į savo vietą. Snigo. Ką daugiau bepasakysi - manų kruopelės krinta ant galvos, ir po kelių tokio virsmo akimirkų tampi žilu drugeliu mano akyse. Lengvai persiverti per galvą - trys šimtai šešiasdešimt laipsnių. O lauke tik minus keturiasdešimt celsijaus. Skaičiai, skaičiai... Apskaičiuok mano širdies plakimą, pasaulio varikli.
Prisiglaudi, ir noriu pasakyt, kad paleistum. Bet tyliu. Taip reta moneta atsiduria archeologo kišenėj, ar ne? Akių kolekcininkas, nupjaunantis sparnus ir vietoj jų paliekantis žiojėt tik skylę. Jokios iškamšos, tik seni prisiminimai. Aš viską žinau.
Tau prigludus ima skaudėti galvą. Ne, aura gera. Galbūt. Tik per šalta sielai. Drugelis nori išskrist. Bet aš nutempiu už rankos vis tolyn ir tolyn nuo garbinamo sveiko proto, ir pasisodinu ant kalvos. Man kvepia kava, o Tau - anižiais su sviestu, bet vis tiek nesitrauki. Ir taip gera, taip pakilu dvasioj, nors ir žinau, jog žinau viską. Galiu žilumą pasiskolint trims dienoms iš devynių man likusių begalybių.
Ir sėdėjom sniege. Ir gėriau Tavo kavą. O Tu... Tu nieko negėrei. Spinduliavai. Per daug išdidus, jog imtum kažką iš manes. Ir tuomet aš susigūžiau. Ir užsimerkus viskas pradingo. Tik snaigės guosdamos manais krito ant akių gesindamos pasaulį. Perkaitinto skysčio prisotintą mano širdį ištirpdė mana.
Žilas drugys man nematant atsistojo ir išėjo. Ir aš likau viena ant apsnigtos kalvos, alsuodama tyliai krintančiai manai. Kalbėdama su menama savimi ir tyliai melsdamasi, kad taip pasakei, jog saulė ryt nebepakils.