Knygų herojai
"Seni ir patikrinti - knygų herojai"...
Šiandien mokyklos kieme mačiau lapą tarp plytelių. Kaip du maži pirštukai lapai plakėsi vėjy, ir nesupratau, kodėl taip greitai. Žinoma, prie jo greit prisistatys ankščiau rūbinėj dirbusi moterėlė ryškiu vakariniu makiažu ir iškrapštys iš to tarpo bent menkiausią gyvybės maišatėlę. Net gaila pasidaro. Ir keistai ramu kažkaip.
Beveidis žmogus Ją užmigdė vakar vakare. Balta forma virš susigūžusio Jos kūnelio - bangavo, bangavo apkabindama, glausdama. Štai tokia būtis. Kvarco puodelyje Ji paliko savo protezus, kad iš gatvės atklystantys garsai nesutrupintų jų Jai miegant. Riešai buvo per silpni ištiesti ranką, ir nuo palangės nutraukt seną gyvybinę piliulę, kuri tik ir teribojo Jos miegą. O miestas visada ūžė. Nepriklausomai nuo to, kaip Ji jautėsi ar kaip jautėsi kažkas kitas. Miestas - nekintantis, nelaukiantis, ne bėgantis, o lekiantis pėdsakais į rytojaus dieną. Ir Ji suprato, kad miesto istorija egzistuoja tik todėl, kad visada ateina rytojus.
Netikri bučiniai murkdė Jos kojas, pakėlė ir nunešė Kažkur, kur būna tik pasakose. Ten, kur seni ir patikrinti knygų herojai klajoja po neįžengiamus smegenų vingius ir ieško Merlino barzdoj seno ir aptrinto ąžuolo. Žinoma, prie jo būtinai susiburs visos Laimingos Pabaigos. Visos Laimingos Pabaigos, kurios gyvena senoj geroj Niekados šaly, į kurią nei aš, nei Tu neįžengsim.
Ji pabudo nuo kažko, ką vadina patefonu, slystančiu per keistą ir negyvą akiduobės kraštelį, po pabalusiais paakiais. Slystantį lyg tiltu, lyg švytuoklės virvele Laiku. Beveidžio balto žmogaus nebebuvo. Pažeidžiamumas pasiekė Jos nutįsusį liemenį tysantį ant šaltų grindų po stalu. Kaip pavargęs šuva dvarniaška Ji miegojo savo vietoj, baimėj, išsivertus gemalo poza į atvirą erdvę. Mano lyrinis subjektas nusibaigė taip ir neišėmęs iš kvarcinio puodelio savo protezų. Ir tapo taip liūdna.
Toj kitoj erdvėj Ji toliau tęsė savo kelionę. Ieško, neranda - siužeto linija vingiavo požeminėmis upėmis ir išartų laukų strazdanom, nukentėjusiom nuo saulės šviesos. Išdegusiom kaip lapai rudenį - rausvi rausvi, raudoni... Tada ir liūdnumas praėjo. Ir riešai pasiekė piliules. Ir dantys iš kvarcinio puodelio nukeliavo į širdį. Ir apglėbę tyliai tyliai mylėjo lig tol niekada nesibaigusią pasaką su Laiminga Pabaiga, kuri stovėjo čia pat, už Jos nugaros. Ir kai tik Beveidis Žmogus užmigo, su Rytojum į kambarį iš už sienos įžengė Laiminga Pabaiga.
Ir siužeto linija baigėsi laimingai.
Ir dantys paleido širdį.
Šiandien mokyklos kieme mačiau lapą tarp plytelių. Kaip du maži pirštukai lapai plakėsi vėjy, ir nesupratau, kodėl taip greitai. Žinoma, prie jo greit prisistatys ankščiau rūbinėj dirbusi moterėlė ryškiu vakariniu makiažu ir iškrapštys iš to tarpo bent menkiausią gyvybės maišatėlę. Net gaila pasidaro. Ir keistai ramu kažkaip.
Beveidis žmogus Ją užmigdė vakar vakare. Balta forma virš susigūžusio Jos kūnelio - bangavo, bangavo apkabindama, glausdama. Štai tokia būtis. Kvarco puodelyje Ji paliko savo protezus, kad iš gatvės atklystantys garsai nesutrupintų jų Jai miegant. Riešai buvo per silpni ištiesti ranką, ir nuo palangės nutraukt seną gyvybinę piliulę, kuri tik ir teribojo Jos miegą. O miestas visada ūžė. Nepriklausomai nuo to, kaip Ji jautėsi ar kaip jautėsi kažkas kitas. Miestas - nekintantis, nelaukiantis, ne bėgantis, o lekiantis pėdsakais į rytojaus dieną. Ir Ji suprato, kad miesto istorija egzistuoja tik todėl, kad visada ateina rytojus.
Netikri bučiniai murkdė Jos kojas, pakėlė ir nunešė Kažkur, kur būna tik pasakose. Ten, kur seni ir patikrinti knygų herojai klajoja po neįžengiamus smegenų vingius ir ieško Merlino barzdoj seno ir aptrinto ąžuolo. Žinoma, prie jo būtinai susiburs visos Laimingos Pabaigos. Visos Laimingos Pabaigos, kurios gyvena senoj geroj Niekados šaly, į kurią nei aš, nei Tu neįžengsim.
Ji pabudo nuo kažko, ką vadina patefonu, slystančiu per keistą ir negyvą akiduobės kraštelį, po pabalusiais paakiais. Slystantį lyg tiltu, lyg švytuoklės virvele Laiku. Beveidžio balto žmogaus nebebuvo. Pažeidžiamumas pasiekė Jos nutįsusį liemenį tysantį ant šaltų grindų po stalu. Kaip pavargęs šuva dvarniaška Ji miegojo savo vietoj, baimėj, išsivertus gemalo poza į atvirą erdvę. Mano lyrinis subjektas nusibaigė taip ir neišėmęs iš kvarcinio puodelio savo protezų. Ir tapo taip liūdna.
Toj kitoj erdvėj Ji toliau tęsė savo kelionę. Ieško, neranda - siužeto linija vingiavo požeminėmis upėmis ir išartų laukų strazdanom, nukentėjusiom nuo saulės šviesos. Išdegusiom kaip lapai rudenį - rausvi rausvi, raudoni... Tada ir liūdnumas praėjo. Ir riešai pasiekė piliules. Ir dantys iš kvarcinio puodelio nukeliavo į širdį. Ir apglėbę tyliai tyliai mylėjo lig tol niekada nesibaigusią pasaką su Laiminga Pabaiga, kuri stovėjo čia pat, už Jos nugaros. Ir kai tik Beveidis Žmogus užmigo, su Rytojum į kambarį iš už sienos įžengė Laiminga Pabaiga.
Ir siužeto linija baigėsi laimingai.
Ir dantys paleido širdį.
Komentarai
Nelabai supratau tavo miesto apibūdinimą. Bet žodis "akiduobės" visai neįsiliejo į tekstą. Šiek tiek surauktų antakių užsiprašė iki žemės tįstantis liemuo. Bet šuo, miegantis po stalu, tai atpirko.
Gražiai parašyta. Didžiosios raidės tik stiprina visą tekstą.
Taigi, sėkmės, Gintare.
P.S. Tavo komentarą apie Mylėti Angelus užsirašiau į sąsiuvinį. :)