no more
Ir taip. Virš galvos nardė paukščiai, kaip keisti klounai cirko pasirodymuose atveriantys mums akis į save pačius - kokie kvailiai buvom, kad nukapojom sau sparnus, vieni kitiem krėtėm savarankiškumą ant akių, ir dabar jų nebeturim. Nebeturim todėl, nes juokiamės vieni iš kitų. Jau nebeskraidom. O taip norėtųsi - į audrą, į vėją!
Nesibaigiantis kelias. Nieko daugiau, tik žalia žolė. Nieko daugiau, tik tikra žolė. Ir kelias. Kelias, kurio pabaigoje laukia kažkas aukščiau, kažkas ne iš šito pasaulio. Laukia tie sparnai, kuriuos nukirtom, sumetėm į krūvą ir sudeginom kaip senas knygas. Ir lyg norėtum parašyt kažką gero, kažką šilto ir švaraus, bet jau neišeina - iš visko išauga neskraidanti tyla, kuri tik atgarsiu, tik aidinčiu virptelėjimu byloja apie tą "Anapus".
Visi mes fabrikiniai. Visus padirbo Ponas Dievas, sumetęs molį į keistą aparatą, kuriuo Pramonė gamina kaspinėlio formos makaronus. Kaip dešimtis tūkstančių garstyčių spalvos puodelių, supakavo dėžes ir išmėtė po pasaulį kaip savo pirmagimius vaikus, vienišus, niekam nereikalingus. O gal tai net ne jo vaikai. Jau nebesuprantu, kas jis toks. Kas aš tokia. Ir ką jūs čia veikiat. Mus sukūrė. Sumurkdė fabrikiniu būdu į keistą košę ir išlipdė vienodus veidus. Vienodas prasmes. Vienodus instinktus. Su visomis vienodomis prasmėmis. Ir šypsaisi. Šypsokis.
Šyspokis, šypsokis, su kartėliu akyse ir lūpų kampučiuose. Šypsokis nuo prančūziško vyno raudonais dantimis. Šypsokis merginai pagal iškvietimą. Šypsokis, nes jos paslaugos - ne su šypsena. Šypsokis nesipraususiam elektrikui su apsmukusiomis kelnėmis, nes jie visi lankosi toje pačioje drabužių parduotuvėje. Šypsokis, ir jausk burnoje keistą kraujo ir pūvančių dantų skonį. Nes mus sulipdė Ponas Dievas. Iš to paties molio gabalo, toje pačioj makaronų gaminimo mašinytėj.
Žinai, visada mylėjau Tave. Taip galima mylėt akmenį bate. Taip gamima mylėt balso tembrą miegant. Ir kvėpavimą, - kas be ko - kvėpavimą, slogų, dūstantį ir tokį vienišą kaip Žvaigždės. Per milijonus šviesmečių jos vienos. Ir aš viena. Ir Tu. Ir Ponas Dievas. Ir paukščiai, retkarčiais prasilenkiantys danguje lėktuvų keliais. Tuščiavidūriai jų kaulai tokie tolimi, tokie priklausantys Tavo rankoms miegant. Miegok.
Tuo pat metu aš atsistosiu ir išeisiu. Atskelsiu ir pradarius visus langus išskrisiu. Kažkur į tą kelią, į Anapus, kur visada norėjau būt, kur gimdama palikau pačią svarbiausią savo pusę, be kurios jau nebegaliu gyvent, ir mirt, ir skrist, nes tik iš paukščių pasiskolinus tuščiavidūrius kaulus kylu link dangaus. Link Žvaigždžių, kurios vienišos ir tuščios, kaip kad tie kaulai.
Nutupi ant tokios vienos ir jau nori lėkt toliau. Stop. Ša. Kaulai pasibaigė. Viskas. Galas. Anapus ir liks per tūkstantį šviesmečių Tavo Pasaulio pabaigoj. Tavo lovoj, Tavo miege, Tarp Tavo pradarytų langų ir mano skrydžio. Mano vienintelio, baigiančio degt skrydžio. Ir kai viskas baigsis, pamatysiu tą kelią su tūkstančiais paukščių. Ir jūrą. Ir tikrą žolę. Ir Anapus. Ir Save.
Nesibaigiantis kelias. Nieko daugiau, tik žalia žolė. Nieko daugiau, tik tikra žolė. Ir kelias. Kelias, kurio pabaigoje laukia kažkas aukščiau, kažkas ne iš šito pasaulio. Laukia tie sparnai, kuriuos nukirtom, sumetėm į krūvą ir sudeginom kaip senas knygas. Ir lyg norėtum parašyt kažką gero, kažką šilto ir švaraus, bet jau neišeina - iš visko išauga neskraidanti tyla, kuri tik atgarsiu, tik aidinčiu virptelėjimu byloja apie tą "Anapus".
Visi mes fabrikiniai. Visus padirbo Ponas Dievas, sumetęs molį į keistą aparatą, kuriuo Pramonė gamina kaspinėlio formos makaronus. Kaip dešimtis tūkstančių garstyčių spalvos puodelių, supakavo dėžes ir išmėtė po pasaulį kaip savo pirmagimius vaikus, vienišus, niekam nereikalingus. O gal tai net ne jo vaikai. Jau nebesuprantu, kas jis toks. Kas aš tokia. Ir ką jūs čia veikiat. Mus sukūrė. Sumurkdė fabrikiniu būdu į keistą košę ir išlipdė vienodus veidus. Vienodas prasmes. Vienodus instinktus. Su visomis vienodomis prasmėmis. Ir šypsaisi. Šypsokis.
Šyspokis, šypsokis, su kartėliu akyse ir lūpų kampučiuose. Šypsokis nuo prančūziško vyno raudonais dantimis. Šypsokis merginai pagal iškvietimą. Šypsokis, nes jos paslaugos - ne su šypsena. Šypsokis nesipraususiam elektrikui su apsmukusiomis kelnėmis, nes jie visi lankosi toje pačioje drabužių parduotuvėje. Šypsokis, ir jausk burnoje keistą kraujo ir pūvančių dantų skonį. Nes mus sulipdė Ponas Dievas. Iš to paties molio gabalo, toje pačioj makaronų gaminimo mašinytėj.
Žinai, visada mylėjau Tave. Taip galima mylėt akmenį bate. Taip gamima mylėt balso tembrą miegant. Ir kvėpavimą, - kas be ko - kvėpavimą, slogų, dūstantį ir tokį vienišą kaip Žvaigždės. Per milijonus šviesmečių jos vienos. Ir aš viena. Ir Tu. Ir Ponas Dievas. Ir paukščiai, retkarčiais prasilenkiantys danguje lėktuvų keliais. Tuščiavidūriai jų kaulai tokie tolimi, tokie priklausantys Tavo rankoms miegant. Miegok.
Tuo pat metu aš atsistosiu ir išeisiu. Atskelsiu ir pradarius visus langus išskrisiu. Kažkur į tą kelią, į Anapus, kur visada norėjau būt, kur gimdama palikau pačią svarbiausią savo pusę, be kurios jau nebegaliu gyvent, ir mirt, ir skrist, nes tik iš paukščių pasiskolinus tuščiavidūrius kaulus kylu link dangaus. Link Žvaigždžių, kurios vienišos ir tuščios, kaip kad tie kaulai.
Nutupi ant tokios vienos ir jau nori lėkt toliau. Stop. Ša. Kaulai pasibaigė. Viskas. Galas. Anapus ir liks per tūkstantį šviesmečių Tavo Pasaulio pabaigoj. Tavo lovoj, Tavo miege, Tarp Tavo pradarytų langų ir mano skrydžio. Mano vienintelio, baigiančio degt skrydžio. Ir kai viskas baigsis, pamatysiu tą kelią su tūkstančiais paukščių. Ir jūrą. Ir tikrą žolę. Ir Anapus. Ir Save.
Komentarai