dog shit in the doorway
- Nesakyk savo vardo vardo, vis tiek neatsiminsiu. - tądien pasakiau aš jam. Ir lyg neišgirdęs sušnibždėjo garsiai lyg trys žmonės. Savo pavadinimą, kurį jam sugalvojo tėvai. Savo, kaip knygos, pavadinimą. Knygos be autoriaus. Toks nelauktas ir netikėtas, lyg rytinis kavos puodelis, užviręs iš niekur. Savo tarpdimensiniais šuoliais, trižmoniškais žingsniais...
Kas būna tada, kai rankoje atsiveria skylė, ir nebegali jos ištiesti pasisveikinimui? Kai ištari :"Nesakyk savo vardo, vis tiek neatsiminsiu", o paskui iš tikrųjų neatsimeni, ir jautiesi kalta dėl visko, kas tau tądien nutiko? Tada atsiguli į chloro pritvinkusią ligoninę, o Tavo plaučiai po truputį nusidažo ta balta spalva, ir lėtai sprogsta begarsėj aplinkoj, ir niekas nepastebi kad dabar - 4:43 ryto. Jau nebegali rinktis. Šalia tavęs guli svetimas žmogus, kurio bijaisi ir kuris sukelia smalsumą. Aplinkui - skardiniai kibirai, ant kurių šonų raudonais dažais užrašytos trys apsitrynusios raidės, kurios turėtų kažką reikšt, bet, deja, ne Tau. Nes jau nebegali rinktis.
Prieina gydytojas ir garsiai chloruotoje tyloje išmurma:
- Sveiki, aš jūsų gydytojas Toks ir Toks,
bet niekada nepasako savo vardo. Todėl ir atsimeni pavardę, kuri nėra knygos pavadinimas, tik paraštėje pabrauktas komentaras ar pastaba. Kai jis kalba, Tavęs lyg nėra palatoje, kurioj esi įkalintas tarp savo minčių ir nevaldomai klykiančio Laiko, nes atėjo laikas gerti vaistus nuo šizofrenijos, o moters su skardiniu kibiru pilnu medikamentų vis dar nėra...
Chloras nusėda ant grindų. Net žingsniai nebeaidi baltais tyliais koridoriais. Niekas nepaaiškina, kuo sergi, niekas nepraneša. Niekas iš tikrųjų nė nežino. Tik pats miglotai nutuoki apie savo negalias. Esi čia, kad būtum išgydytas. Tik nuo ko?.. Deja, pats težinai.. vienas pats...
Kas būna tada, kai rankoje atsiveria skylė, ir nebegali jos ištiesti pasisveikinimui? Kai ištari :"Nesakyk savo vardo, vis tiek neatsiminsiu", o paskui iš tikrųjų neatsimeni, ir jautiesi kalta dėl visko, kas tau tądien nutiko? Tada atsiguli į chloro pritvinkusią ligoninę, o Tavo plaučiai po truputį nusidažo ta balta spalva, ir lėtai sprogsta begarsėj aplinkoj, ir niekas nepastebi kad dabar - 4:43 ryto. Jau nebegali rinktis. Šalia tavęs guli svetimas žmogus, kurio bijaisi ir kuris sukelia smalsumą. Aplinkui - skardiniai kibirai, ant kurių šonų raudonais dažais užrašytos trys apsitrynusios raidės, kurios turėtų kažką reikšt, bet, deja, ne Tau. Nes jau nebegali rinktis.
Prieina gydytojas ir garsiai chloruotoje tyloje išmurma:
- Sveiki, aš jūsų gydytojas Toks ir Toks,
bet niekada nepasako savo vardo. Todėl ir atsimeni pavardę, kuri nėra knygos pavadinimas, tik paraštėje pabrauktas komentaras ar pastaba. Kai jis kalba, Tavęs lyg nėra palatoje, kurioj esi įkalintas tarp savo minčių ir nevaldomai klykiančio Laiko, nes atėjo laikas gerti vaistus nuo šizofrenijos, o moters su skardiniu kibiru pilnu medikamentų vis dar nėra...
Chloras nusėda ant grindų. Net žingsniai nebeaidi baltais tyliais koridoriais. Niekas nepaaiškina, kuo sergi, niekas nepraneša. Niekas iš tikrųjų nė nežino. Tik pats miglotai nutuoki apie savo negalias. Esi čia, kad būtum išgydytas. Tik nuo ko?.. Deja, pats težinai.. vienas pats...
Damien Rice - Rootless tree
Metallica - Carpe Diem
Komentarai