if i cannot fly...
Supratau, kad esu žmogus - šešėlis.
Man kaip ir merginai iš filmo - labiau patinka įsivaizduot kad bendrauju, negu bendraut iš tikrųjų. Įsivaizduot, kad valgau, negu iš tikrųjų žiaumot nupigintą mandariną iš maximos. Jaustis kaip lietaus žmogus, kaip raudona linija kažkur danguje, pabėgusi nuo begalybės ir visiškai suspausta ozono slėgio. Kaip randas nuostabios gražuolės veide, kuri, jei nebūtų manęs, būtų misių misė.
Niekada nematydama lietaus, niekada nejausdama, neturiu nieko savo. Žmogus, gyvenantis tik savo muzikoje, savo knygose, iš tikrųjų net negyvenantis, tik žaidžiantis, tik apsimetantis, kad gyvena. Nes pro ašaras vakar žolė man pasirodė žalesnė. Nes džiaugsmas visda pasidaro mažesnis, jei džiaugiesi vienas.
Žalsvas, keistas, mėlynai nutarkuotas jausmas susmilksta į mano paširdžius kaip peilis, Budos paleistas iš kažkur aukštai, susireinkarnavusių žmonių garbinamas ir vėtomas kaip vėjas nuo kalno laisvo kritimo metu. Trieilis vingiuoja. Man jau nebeužtenka laiko, nes laiko aš bijau. Bijau, kad pasensiu, bijau, kad išnyksiu, bijau, kad pirmas ir paskutinis mano kartas bus mirtis. O laimės vienam gyvenimui gavau per daug, nes ji nebeišsisemia, ir tai, ką patiriu viena, tampa daug didesniais dalykais, negu turėtų būti.
Sušvelninti gyvenimą pikantišku padažu net tada, kai jau nejauti jo skonio, kai vyšniom slysti nuo to Budos kalno šaltu vėju, šalta laisve, kai skrendi gitaros atgarsiais nuo lietaus, ir iš nervų meti mediatorių į sieną. Tie maži marso planetos gyventojai visada sugeba nukristi taip, kad paskui niekaip nesurasi, kaip ir to laiko.
LAIKO.
Aš turiu išmokt nebebijot.
Nes bijau per daug. Bijau savęs, bijau LAIKO, bijau žmonių, bijau interneto, bijau vienatvės, kurioj skęstu iki kaklo, bijau tuščių namų, bijau netgi tylos, nes kitaip jos nebesugebu suvokt. Bijau mirties, bijau tos begalybės, kuri slypi už to kelio, kurio kraštuose tik žalia žolė o prieky - šviesūs debesys. Bijau sukt už kampo, kad nepamesčiau savęs. Bijau per daug. Per paprastų sakinių irgi.
Įsileiskit mane kažkur, į ką nors. Nežinau. Tiesiog noriu pabūt uždara, nes per daug manyje laisvės. Jau nieko nebežinau. Ir šitas įrašas - dar vienas iš tų banalių, dar vienas iš tų, kuriuose rašau tik apie save, o laisvas eilutes panaudoju tik sau. Nes jau kitaip nebeišeina.
Vandenynas man per platus. Jūros per gilios, dangus per žydras. Jaučiuosi menkas padaras šitoj paukščių tako galaktikoj, šeštos spiralės Saulės sistemos ketvirtoj planetoj, ant sukiurusio žalio suolo gulėdama ir žiūrėdama į ozonu atsiduodantį dangų, skaičiuodama nesančiu dievus.
Man nėra gerai.
Tik jau nebesuprantu nei kodėl, nei kaip, nei kas.
Manau, tai vadinama paklydimu erdvėj ir laike.
Man kaip ir merginai iš filmo - labiau patinka įsivaizduot kad bendrauju, negu bendraut iš tikrųjų. Įsivaizduot, kad valgau, negu iš tikrųjų žiaumot nupigintą mandariną iš maximos. Jaustis kaip lietaus žmogus, kaip raudona linija kažkur danguje, pabėgusi nuo begalybės ir visiškai suspausta ozono slėgio. Kaip randas nuostabios gražuolės veide, kuri, jei nebūtų manęs, būtų misių misė.
Niekada nematydama lietaus, niekada nejausdama, neturiu nieko savo. Žmogus, gyvenantis tik savo muzikoje, savo knygose, iš tikrųjų net negyvenantis, tik žaidžiantis, tik apsimetantis, kad gyvena. Nes pro ašaras vakar žolė man pasirodė žalesnė. Nes džiaugsmas visda pasidaro mažesnis, jei džiaugiesi vienas.
Žalsvas, keistas, mėlynai nutarkuotas jausmas susmilksta į mano paširdžius kaip peilis, Budos paleistas iš kažkur aukštai, susireinkarnavusių žmonių garbinamas ir vėtomas kaip vėjas nuo kalno laisvo kritimo metu. Trieilis vingiuoja. Man jau nebeužtenka laiko, nes laiko aš bijau. Bijau, kad pasensiu, bijau, kad išnyksiu, bijau, kad pirmas ir paskutinis mano kartas bus mirtis. O laimės vienam gyvenimui gavau per daug, nes ji nebeišsisemia, ir tai, ką patiriu viena, tampa daug didesniais dalykais, negu turėtų būti.
Sušvelninti gyvenimą pikantišku padažu net tada, kai jau nejauti jo skonio, kai vyšniom slysti nuo to Budos kalno šaltu vėju, šalta laisve, kai skrendi gitaros atgarsiais nuo lietaus, ir iš nervų meti mediatorių į sieną. Tie maži marso planetos gyventojai visada sugeba nukristi taip, kad paskui niekaip nesurasi, kaip ir to laiko.
LAIKO.
Aš turiu išmokt nebebijot.
Nes bijau per daug. Bijau savęs, bijau LAIKO, bijau žmonių, bijau interneto, bijau vienatvės, kurioj skęstu iki kaklo, bijau tuščių namų, bijau netgi tylos, nes kitaip jos nebesugebu suvokt. Bijau mirties, bijau tos begalybės, kuri slypi už to kelio, kurio kraštuose tik žalia žolė o prieky - šviesūs debesys. Bijau sukt už kampo, kad nepamesčiau savęs. Bijau per daug. Per paprastų sakinių irgi.
Įsileiskit mane kažkur, į ką nors. Nežinau. Tiesiog noriu pabūt uždara, nes per daug manyje laisvės. Jau nieko nebežinau. Ir šitas įrašas - dar vienas iš tų banalių, dar vienas iš tų, kuriuose rašau tik apie save, o laisvas eilutes panaudoju tik sau. Nes jau kitaip nebeišeina.
Vandenynas man per platus. Jūros per gilios, dangus per žydras. Jaučiuosi menkas padaras šitoj paukščių tako galaktikoj, šeštos spiralės Saulės sistemos ketvirtoj planetoj, ant sukiurusio žalio suolo gulėdama ir žiūrėdama į ozonu atsiduodantį dangų, skaičiuodama nesančiu dievus.
Man nėra gerai.
Tik jau nebesuprantu nei kodėl, nei kaip, nei kas.
Manau, tai vadinama paklydimu erdvėj ir laike.
Komentarai