strawberry fields

Jūsų vaivorykštėms lyg pupos medžiui išaugus po mano lova, pakilo saulė. Ir pasidarė daug šviesiau. Ir vidujai, ir išorėj. Ne, ne interjero ir eksterjero problemos. Pasikabini širdį ant rankovės ir vaikštai toks nuostabus - atlapaširdis žmogelis, ir nuotaikauji pats sau. Ir širdy linksmiau. Ir vaivorykštės kyla. Kaip balionai.
Tyliai nuraminu jus - viskas gerai. O vasara - pats neromantiškiausias metų laikas, kai tegali drybsoti saulėj, kai aplink nėra nei vaivorykščių, nei jokio lietaus, per kurį galėtum gulėt vidury gatvės, kai telieka skųstis kaip šiandien karšta ir vaikyt aviganius uodus nuo savo šventoviškų kūnų dangos. Gaunu tylų katės bučinį ir vėl pasineriu į vėsius apmastymus.
Vakarais susikurti ant stogo laužą ir groti gitara iki tol, kol užkims visagaliai pirštai, kol pati Begalybė nusileis pasižiūrėt į blaivius ir neapsinarkašinusius hipius, kurie nebando lytiškai santykiauti, tik mėgaujasi įspūdingai patekta dabartimi. Jei jie galėtų būt kartu su mumis, jie džiaugtųsi. Nes hipiai yra geri.

Siunčiu didelę šypseną iš tos vietos, kurią vadinu namais, ir vaišinu šviežiom braškėm.
:)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter