Buteliai
"...pas mano tėvą duonos apščiai..."
Kelinta naktis aš nesudedama į bluostą. Mano sąmonėje skraido jonvabaliai nušviesdami užmerktas akiduobes. Ir jei tada atsimerkčiau, iš mano akių pasipiltų žalsva šviesa, kaip geidulingas žvakės žibintas vakaro tamsoje - švysčiojanti ir blyksinti nelyginant vanduo saulėj.
Aš mėgaujuosi tuo ir smengu į prarają. Tyliai ir neišvengiamai, bet savo noru.
Matyt, mano gyvenime per daug gėrio. Ir todėl viskas taip liūdna. Iš 44 skype kontaktų šiuo metu norėčiu bendrauti tik su vienu.
Man stinga laiko. Diena per trumpa, kad gročiau keturias valandas nepaliaudama kaip kad varvantis krioklys, išlaižyčiau visus namus iki tėvų mylimo blizgesio ir dar susitikčiau su žmonėmis, kurie mane vadina draugais, tik aš jų ne. Viskas tik prie akių. O iš tikrųjų.. Taip, kaip yra iš tikrųjų?
Tik prie tų akių, kurių nėra, kurių akiduobės tuščios. Tik prie tų, iš kurių nešvyti jonvabaliai. Prie tų, kurios kartu su manimi keltųsi trečią valandą ryto ir išeitų iš namų, jei tik galėtų. Instinktas nugalėti mirtį, kurios aš niekada neturėsiu, ir tyla, kurios niekada nebus. Noriu atsisėsti ir rašyti, rašyti, rašyti... Bet negaliu, nes reikia grot. Negaliu, nes reikia eit. Negaliu, nes vis reikia ir reikia. Bijau, kad perdegsiu, ir taip greičiausiai ir bus.
Bet užsimerki ir paleidi viską. Ir tai užlieja tave kaip lietus. Ir tada imi jausti dėkingumą. Suknistą dėkingumą dėl to, kad esi.
Vaišinu braškėmis.
Strawberry fields forever.
Kelinta naktis aš nesudedama į bluostą. Mano sąmonėje skraido jonvabaliai nušviesdami užmerktas akiduobes. Ir jei tada atsimerkčiau, iš mano akių pasipiltų žalsva šviesa, kaip geidulingas žvakės žibintas vakaro tamsoje - švysčiojanti ir blyksinti nelyginant vanduo saulėj.
Aš mėgaujuosi tuo ir smengu į prarają. Tyliai ir neišvengiamai, bet savo noru.
Matyt, mano gyvenime per daug gėrio. Ir todėl viskas taip liūdna. Iš 44 skype kontaktų šiuo metu norėčiu bendrauti tik su vienu.
Man stinga laiko. Diena per trumpa, kad gročiau keturias valandas nepaliaudama kaip kad varvantis krioklys, išlaižyčiau visus namus iki tėvų mylimo blizgesio ir dar susitikčiau su žmonėmis, kurie mane vadina draugais, tik aš jų ne. Viskas tik prie akių. O iš tikrųjų.. Taip, kaip yra iš tikrųjų?
Tik prie tų akių, kurių nėra, kurių akiduobės tuščios. Tik prie tų, iš kurių nešvyti jonvabaliai. Prie tų, kurios kartu su manimi keltųsi trečią valandą ryto ir išeitų iš namų, jei tik galėtų. Instinktas nugalėti mirtį, kurios aš niekada neturėsiu, ir tyla, kurios niekada nebus. Noriu atsisėsti ir rašyti, rašyti, rašyti... Bet negaliu, nes reikia grot. Negaliu, nes reikia eit. Negaliu, nes vis reikia ir reikia. Bijau, kad perdegsiu, ir taip greičiausiai ir bus.
Bet užsimerki ir paleidi viską. Ir tai užlieja tave kaip lietus. Ir tada imi jausti dėkingumą. Suknistą dėkingumą dėl to, kad esi.
Vaišinu braškėmis.
Strawberry fields forever.
Komentarai
Jonvabalis - labai gražus žodis, labai gražus simbolis.
Išduosiu paslaptį, kurią man pernai išdavė manais tekstais rūpinęsis žmogus. Jei nelygini, tai ir nelygink. :) Kažkas nusprendė, kad šitas žodis dabar jau yra stiliaus klaida, spraga. Tad vat. :)
Labos nakties. Peace. :)