most

ateina ta diena, kai viskas tyliai tyliai nublanksta prieš viską, ką yra sukūręs purvinas žmogus, kartais atrodantis lengvas ir šiltas. gyvai žingsniuojantis savo pačio susigalvotu lengvu taku, su lengvais tarptautiniais trejų aukštų žodžiais, kuriais gali kalbėtis su tokiais pačiais purvinais ir lengvais žmonėmis. ir jie visi eina verdančiomis nuo to lengvumo gatvėmis, neskubėdami, lyg mėgaudamiesi tyliais akordais, plazdančiais vėjyje.
sujudėjo užuolaida. vėjas...
gražu, ar ne?

negalvodamas leidi krūtinei kilnotis su kiekvienu įkvėpiamu oro kąsniu burnoje, ragauji ir vartai liežuviu iš vienos burnos pusės į kitą, pasakiškai margai nudažydamas savo saulėlydžius, kurių šią karštą vasarą pasakiškai maža. paskui gauni laišką keistais būdais išrašiusį tavo sienas, keliesi ir lipi ant stogo, ant kurio tavęs nelaukia niekas kitas, tik milžiniški kaminai, kuriuos gali suskaičiuoti. tik dar vienas penktadienis, tik dar vienas lengvas tavo kojų šokis vis pilnėjančiame geltoname sūrio gabale, pakabintame virš mūsų galvų. ir tu norėtum būti mėnulis. ir tu norėtum padaryti dešimtis nuotraukų, kuriose nejudėdamas sėdėtų vienišas žmogus, kurį matai pirmą kartą gyvenime.
iš po kojų rūktų dūmai. tuomet paveiksle atsirasčiau ir aš, su savo kvailu, senu zenitu, kurio trajektorija lengvai leidžiasi kildama į padebesius, ir per objektyvą tyliai šypsočiausi, kad tik nepamatytų kas svetimas, ir tyliai niūniuočiau, ir tu galvotum, kad esu Laimingas Žmogus... ir būtum velniškai teisus.
dar ne penktadienis, o aš jau jaučiuosi įsimylėjus....