oh no

Man pradeda patikti rėkti kambaryje gaisro sirenoms besileidžiant mano purvina gerkle ir tyliai stebėt žodžius kartu su mediatoriais atsimušančiais į sienas. Jos sugeria garsą, ir viskas kartojasi iš naujo, nes tai laiko mano pasaulį suklijuotą. Nepatvariai. Grubiai. Kaip visada iki tol.
Man patinka tęsti natą ir atidėliot sumautą pabaigą, lyg sakyčiau "Nagi, pabaigsiu kitąkart". Man pradeda patikt. Argi ne ta melancholija privedusi prie visiškos neapykantos ir viso to mėšlo, argi ne tas "See you at  the bitter end". Argi ne tas "patikti"=Placebo? Argi ne suknista Adelė. Argi ne vardas. Argi ne tas kažkas, kirbantis sąmonėje iki nukritimo, rangantis mane pilkom sienom, stumiantis.
IR AŠ RĖKIU. 
Susivaldę žmonės sumautai lengvai šokinėja stogais, mesdami savo šešėlius į mano mintis ir užtverdami kelią šviesos duobėms, į kurias įkrentu retai, bet užtikrintai. Rent rent rent rent rent rent krent krent rent rent...
I'm on my own.
Spiritistiniais staleliais jau nebesitiki. Pats būdamas spiritistu nelabai ką tenuvoki, tik virvelės tampomos nuo lubų įrodo - esi pats sau. Dievas.
Pats. Sau. Dievas.
Antras. Veidas.
Suck. That.
Ir tyliai krentančios šukės pažadina visus veidrodžius.
Bangos.
Rašau savo vardą.
Gin.
Gin.
Gin.
Ta.
Gin. Ta. Rė.
Tarė ji ir užsikišo.